Gintaras LUČINSKAS, Alytus

2010-iesiems einant į pabaigą, šaltą gruodžio 14-osios popietę, kai už lango siautė pūga, pavyko pabendrauti su Anele Sinickiene (Vasiliauskaite). Ši alytiškė, prieškario Lietuvos šaulių sąjungos narė, šių metų gegužę atšventė garbingą 100 metų jubiliejų, todėl buvo įdomu išgirsti visą amžių nugyvenusios moters pasakojimą apie nueitą gyvenimo kelią, istorinę praeitį, taip pat sužinoti, ką mano apie šių dienų politines realijas.

Anelė Vasiliauskaitė gimė 1910 m. gegužės 26 d. Alytaus apskrities Alytaus valsčiuje, Kriaunių kaime (Rumbonių parapijoje) ūkininkų Petronėlės (Mankauskaitės) ir Jurgio Vasiliauskų šeimoje. 1914 m., prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, J. Vasiliauską mobilizavo į Rusijos kariuomenę, iš kurios grįžo tik 1917 m. Kol tėvas tarnavo kariuomenėje, likusiesiems šeimynykščiams padėdavo motinos brolis Antanas Mankauskas. Šeimoje augo 8 vaikai: 4 broliai ir 4 seserys. 23 ha ūkyje darbų netrūko: vasarą lauko darbai, žiemą – audimas, verpimas. Tėvas Jurgis dar užsiėmė amatais: kaustė arklius, meistravo vežimus, roges, o žiemą vaikams karuseles ant ledo. Visi buvo darbštūs, tad didesnių nepriteklių nepatyrė.

A. Vasiliauskaitė mokėsi Alytaus vls. Dubėnų pagrindinėje mokykloje, po pamokų vaidino dramos būrelyje, turėjo gražų balsą. Priklausė ir „Pavasarininkų“ organizacijai. Mokytojas Motiejus Ražanskas buvo puikus pedagogas, ugdytinius gerai išmokydavo.

1932 m. lapkritį Panemuninkų mokykloje pradėjo dirbti mokytojas, atsargos karininkas Jonas Sinickas. Jis buvo aktyvus renginių organizatorius, į veiklą įtraukdavo ir vietinį jaunimą. Šis dideliame Vasiliauskų name rinkdavosi padainuoti, pašokti. Renginių, vaidinimų metu ir užsimezgė dviejų jaunuolių Anelės ir Jono meilė.

1934 m. rugpjūčio 25 d. Anelė ir Jonas Sinickai susituokė Rumbonių parapijos bažnyčioje. Tų pačių metų spalį šeima persikėlė gyventi į Panarą (Liškiavos vls.), kur mokytojas buvo paskirtas dirbti pradinėje mokykloje. 1935 m. J. Sinickas dalyvavo šaulių fizinio lavinimo kursuose Palangoje, iš kur parvežė mylimai žmonai gintaro karolius. Nupirko juos už 50 Lt. Tuo laiku tai buvo labai dideli pinigai, tačiau mokytojai gaudavo padorų atlyginimą (apie 150–180 Lt.). Tuos karolius senolė šypsodamasi parodė ir šių eilučių autoriui.

1935 m. vasarą Merkinėje vyko Senovės dienos. Sutinkant Respublikos Prezidentą Antaną Smetoną, aš vadovavau ir vedžiau šaulių moterų būrį. Ne tik mano vyras Jonas vadovavo šauliams, bet ir aš buvau šaulių moterų būrio vadė. Teko šaudyti šaudykloje iš karabino. Su Ryliškių šaulėmis vykome ekskursijon į Kauną, aplankėme šokolado fabriką „Tilka“. 1940 m. pavasarį važiavome į Vilnių, lankėmės ir prie J. Basanavičiaus kapo. Aktyvi buvau, – prisiminė jaunystę pasakotoja.

Kartu su vyru mokytoju ji gyveno įvairiose vietose – Klepočiuose, Ryliškiuose, Noragėliuose, po karo – Janėnuose, Plasapninkuose, Druskininkų kaime. Buvo ištikima vyro pagalbininkė ir palydovė bei gera šeimininkė: palepindavo mylimą vyrą ir skaniais tortais.

1939 m. kovo 29 d. – balandžio 30 d. A. Sinickienė lankė ir baigė Žemės ūkio rūmų organizuotus kursus Ryliškiuose, įgijo kulinarijos ir kitų praktinių įgūdžių. 1942 m. gegužės 6 d. – birželio 6 d. lankė ir baigė Žemės ūkio rūmų organizuotus mezgimo kursus Seirijuose.

1941 m. birželio 14 d. jauną šeimą buvo numatyta ištremti į Sibirą. Tik laimingo atsitiktinumo dėka pavyko išvengti šiurpios kelionės. J. Sinickas dalyvavo mokytojų konferencijoje Alytuje, Šaulių namuose. A. Sinickienė su dukra iš Seirijų maršrutiniu autobusu ruošėsi važiuoti į Alytų, o vėliau visi kartu – į krikštynas vyro tėviškėje Šlavančių kaime. Namuose priešai nieko nerado. Sužinoję apie iškilusią grėsmę, Sinickai iki karo pradžios slapstėsi ir nakvojo kaimynų kluonuose.

Karo pabaigoje Noragėliuose į namus užėję raudonieji partizanai atėmė iš mokytojo rašomąją mašinėlę. Buvo sunkumų, kai vėl sugrįžo sovietų okupantai. Teko persikelti gyventi kitur, nes abu – buvę šauliai, o vyras dar ir karininkas – sovietų valdžiai atrodė nepatikimi. 1947 m. brolio Juozo sovietiniai aktyvistai „išbuožino“, o 1951 m. privertė iš savo ūkio Kriaunių kaime persikelti į Zaidus.

Sinickams pasidarė lengviau gyventi, kai Alytuje 1960 m. pasistatė namą. Jame šimtametė senolė, vyresniosios dukros prižiūrima, ir dabar tebegyvena. Ponia Anelė per radiją klausosi pamaldų, domisi politika, turi savo nuomonę apie valdžią.

Aš gyvenu jau septintoje santvarkoje, išgyvenau du baisius karus. Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečiai žiaurūs buvo. Prisimenu, atėmė mūsų kiaulę, sumušė mano tėvą, kai šis nenorėjo turto atiduoti. Smetonos laikais valdininkai nevogė, vertino savo tarnybą, buvo patriotiškesni. Žmonės, ypač jaunimas, aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, negirtavo. Brolis Andrius baigė Karo mokyklą, vėliau tapo mokytoju; brolis Jurgis tarnavo policijoje, o brolis Stasys pokaryje tapo partizanu ir žuvo. Sovietmečiu labai tikėjome ir laukėme, kada Lietuva vėl bus laisva. Labai gerai, kad šalyje vadovauja Prezidentė. Moterys yra rūpestingesnės. Pagirtina, kad Dalia Grybauskaitė viskuo rūpinasi, – kalbėjo pašnekovė.

J. Sinickas mirė prieš 23 metus, tačiau 2 dukterys, 4 vaikaičiai ir 5 provaikaičiai neleidžia mamai, senelei ir prosenelei pasijausti vienišai, dažnai aplanko. Vaikaitė Rima, socialinių mokslų daktarė, 100 m. jubiliejaus proga įteikė nepaprastą dovaną – Gyvenimo kroniką. Knygoje-albume sudėta daugiau nei 100 nuotraukų iš jubiliatės gyvenimo.

Dukros Astutės Laurinavičienės teigimu, mama mėgsta bendrauti, ragina neliūdėti, pati nestokoja optimizmo – gal tai ir yra ilgo gyvenimo paslaptis.
Palikdamas jaukius garbingos istorijos liudytojos namus, su pagarba linkėjau jai stiprios sveikatos, kad dar ilgai artimuosius džiugintų savo optimizmu, meile gyvenimui. Turbūt kiekvienas galėtume pasimokyti iš visą amžių nugyvenusios moters, kaip reikia vertinti gyvenimą.

Anelės Sinickienės šeimos albumo nuotr.

Nuotraukose:

1.  Anelė Vasiliauskaitė. Kriauniai, 1934 07 05.

2. Šauliai Anelė ir Jonas Sinickai. Širvintos, 1940 m. pavasaris.

3. A. ir J. Sinickų šeima su dukromis Astute ir Regina. Noragėliai, 1948 m.

4. A. Sinickienė. Alytus, 2010 m. gegužės 27 d.

Gintaras LUČINSKAS, Alytus

Jonas Sinickas gimė 1908 m. rugpjūčio 12 d. Marijampolės apskrities Javaravo (vėliau – Igliškėlių) valsčiaus Šlavančių kaimo ūkininkų Juozo ir Elžbietos (Giedraitytės) Sinickų šeimoje. Tėvai turėjo 21 ha žemės. Šeimoje augo 4 broliai ir sesuo, kuri mirė dar būdama maža. Mama Anapilin išėjo 1927 m., tėvas – 1943 m.

1926 m. J. Sinickas baigė Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos 4 klases ir įstojo mokytis į Marijampolės mokytojų seminariją, kurią baigęs nuo 1930 m. lapkričio pradėjo dirbti Marijampolės aps. Prienų vls. Naujosios Ūtos pradinės mokyklos mokytoju. Mokėjo rusų ir vokiečių kalbas.

1931 m. rugsėjo 16 d. J. Sinickas pašauktas atlikti karo tarnybą Lietuvos kariuomenėje, paskirtas į 9-ąjį pėstininkų pulką Marijampolėje ir įtrauktas į Karo mokyklos VII-osios kariūnų aspirantų laidos sąrašus. Lapkričio 16 d. atvyko į Karo mokyklą, paskirtas į 2-ąją kuopą. 1932 m. vasario 22 d. priėmė priesaiką. Birželio 1 d. perkeltas į 5-ąjį pėstininkų pulką atlikti rikiuotės stažą. Į Karo mokyklą grįžo rugsėjo 1 d. Kadangi sėkmingai baigė aspirantų kursą ir buvo tinkamas drausmės atžvilgiu, rugsėjo 13 d. J. Sinickui suteiktas jaunesniojo puskarininkio laipsnis.

1932 m. rugsėjo 15 d. baigus Karo mokyklą (VII aspirantų laida), Lietuvos Respublikos Prezidento aktu Nr. 530, J. Sinickui suteiktas pėstininkų atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnis ir jis paleistas į pėstininkų karininkų korpuso atsargą.

Nuo 1932 m. lapkričio iki 1934 m. spalio dirbo mokytoju Alytaus aps. Alytaus vls. Panemuninkų pradinėje mokykloje, nuo 1934 m. spalio iki 1935 m. rugsėjo – Liškiavos vls. Panaros pradinėje mokykloje. Nuo 1935 m. rugsėjo 1 d. paskirtas dirbti Merkinės vls. Klepočių pradinės mokyklos vedėju.

1934 m. rugpjūčio 25 d. Rumbonių parapijos bažnyčioje (Alytaus vls.) Jonas Sinickas susituokė su Anele Vasiliauskaite, Jurgio (g. 1910). 1936 m. gimė duktė Astutė, o 1947 m. – Regina.

1938 m. rugsėjo 1 d. – 1940 m. rugpjūtį dirbo Alytaus aps. Merkinės vls. Ryliškių pradinės mokyklos vedėju. Mokykla pastatyta 1938 m. J. Sinickas buvo šios mokyklos pirmasis mokytojas, jam vadovaujant ir buvo užbaigti mokyklos statybos darbai.

1938 m. rugsėjo 26 d. – spalio 23 d. J. Sinickas atliko karo pratybas 9-ame LK Vytenio pėstininkų pulke Marijampolėje. 1939 m. vasario 15 d. pakeltas į atsargos leitenantus.

J. Sinickas nuo 1932 m. priklausė Lietuvos šaulių sąjungai, 1933–1940 m. vadovavo Antnemunio, Norulių, Ryliškių šaulių būriams. Domėjosi žemės ūkiu, vadovavo Ryliškių jaunųjų ūkininkų rateliui (JŪR). Su šio ratelio nariais dalyvavo parodose, eisenose per šventes. Patriotinėmis temomis rašė į leidinius: „Karys“, „Trimitas“, „Jaunasis ūkininkas“ ir kt.

Nuo 1940 m. rugsėjo 1 d. iki 1951 m. rugsėjo J. Sinickas dirbo Seirijų vls. Noragėlių pradinės mokyklos vedėju.

1941 m. birželio 14 d. J. Sinickas su žmona Anele, kuri taip pat buvo šaulė, ir dukra Astute buvo įtraukti į ištremiamųjų į Sibirą sąrašus. Laimingo atsitiktinumo dėka (mokytojas išvykęs į konferenciją Alytuje, žmona su dukra išvažiavusios į Seirijus), pavyko išvengti tremties, nes jų nerado. Sužinoję apie tai, Sinickai negrįžo į namus, visą savaitę slapstėsi ir jautė nuolatinę baimę, kol prasidėjo karas.

Vokietijos okupacijos laikotarpiu ir pokario metais J. Sinickas dirbo mokytojo darbą, bet sovietmečiu buvo primenama, kad juo pasitikėti negalima, nes „buržuazijos valdymo metais buvo karininkas ir šaulių būrio vadas“. Po karo sovietinio saugumo agentai sekė, ar nepalaiko ryšių su partizanais, persekiojo dėl darbo. Priekabiavo, kad jo vadovaujamoje mokykloje nebuvo pionierių organizacijos, žemas mokinių politinis sąmoningumas. Tai nujausdamas, keitė darbovietes, tačiau persekiojimo šešėlis nedavė ramybės.

1950 m. lapkričio 14 d. įvykus susišaudymui tarp MGB baudėjų ir partizanų, prie Noragėlių pradinės mokyklos vedėjo J. Sinicko namų žuvo Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Karininko Antano Juozapavičiaus tėvūnijos skyriaus vadas Antanas Marčinskas-Rambynas (g. 1927). Po šio įvykio J. Sinickas buvo tardomas, reikalaujama prisipažinti, kad yra partizanų ryšininkas.

1951 m. rugsėjį – 1952 m. rugpjūtį dirbo Lazdijų r. Janėnų pradinės mokyklos mokytoju. Nuo 1952 m. rugsėjo 1 d. iki lapkričio dirbo Jiezno r., Plasapninkų pradinėje mokykloje mokytoju.

1952 m. lapkritį atleistas kaip „netinkamas dirbti tarybinėje mokykloje“. Iki 1953 m. balandžio kur tik kreipėsi, niekur negavo net paprasto darbo. Šeima liko be pajamų ir pastogės. Po ilgų paieškų pradėjo dirbti Alytaus r. Alytaus apylinkės, „Dzeržinskio“ kolūkyje buhalteriu. Tačiau tų pačių metų gegužės 20 d. laikraštyje „Komunistinis rytojus“ (Nr. 40) LKP Alytaus rajono komiteto sekretorius P. Federavičius straipsnyje „Auklėti darbo žmones politinio budrumo dvasioje“ priekaištaudamas ir pateikdamas trūkumus rajono įstaigų vadovams, nurodo kaip neigiamą pavyzdį: „Dzeržinskio vardo kolūkio pirmininkas drg. Meškelienė apsupo save netinkamų žmonių ratu, nedaro išvadų iš kolūkiečių pareikštos kritikos kolūkio ataskaitiniame susirinkime. Į kolūkio buhalterio pareigas ji priėmė iš Jiezno rajono su nežinoma praeitimi atleistą mokytoją tūlą Sinicką. Negeresnę kandidatūrą surado ji ir sąskaitininko pareigoms – stambaus buožės dukterį Dabušytę.“ 1953 m. gruodį vėl pasirodo straipsnis „Valstiečių laikraštyje“, kuriame rašoma ir apie „buvusį buržuazinės armijos karininką ir šaulių būrio vadą Sinicką.

Atleistas iš mokytojo pareigų J. Sinickas kreipėsi į įvairias respublikines įstaigas. Iš visur gaudavo neigiamą atsakymą: „Jūsų įdarbinti neturime galimybės.“

Po Stalino mirties politinis atšilimas atėjo negreit, kol pagaliau nuo 1957 m. rugsėjo 1 d. vėl grąžino į mokytojo darbą Alytaus rajono Druskininkų pradinėje mokykloje. Šioje mokykloje išdirbo iki 1972 m. rugsėjo (iki pensijos).

J. Sinickas mokyklose išdirbo 37 metus, dar kolūkyje buhalteriu 4 metus. Daug iškentėta, nors ir išvengta tremties, įkalinimo. Tačiau visą laiką nepasitikėjimo šleifas tęsėsi. Ne kartą tardomas buvo tiesiog klasėje po pamokų. Ši gyvenimo nuoskauda labai pakenkė jo sveikatai, nes buvo labai sąžiningas, nepakantus bet kokiai neteisybei žmogus.

Išėjęs į pensiją, dažnai sirgo ir mirė 1987 m. rugsėjį. Palaidotas Alytaus miesto Daugų gatvėje esančiose kapinėse.

Anelės Sinickienės šeimos albumo nuotr.

Nuotraukose:

1. Šaulių būrio vadas Jonas Sinickas, 1934 m.

2. Mokytojas J. Sinickas Druskininkų (Alytaus r.) mokykloje, 1969 m.

3. Mokytojas J. Sinickas Klepočių mokykloje, 1936 m.

4. Mokytojas J. Sinickas Panemuninkų mokykloje, 1933 m.

5. A. ir J. Sinickų šeima su dukromis Astute ir Regina. Noragėliai, 1948 m.

6.  Šauliai Anelė ir Jonas Sinickai. Širvintos, 1940 m. pavasaris.

Voruta. – 2011, saus. 7, nr. 1 (715), p. 10.

Gintaras LUČINSKAS, Alytus

Lietuvos šaulių sąjungos istorija

Bernardas Vadeika gimė 1888 m. gruodžio 6 d. Alytaus apskrityje, Daugų valsčiuje, Čižiūnų kaime, neturtingų ūkininkų Jono Vadeikos ir Viktorijos Lukošiūnaitės šeimoje. Turėjo brolius Joną ir Romualdą bei seserį Eleną. Bernardas mokėsi rusiškoje pradinėje mokykloje, kurioje baigė 3 klases. Mokėjo rusų ir lenkų kalbas.

1907 m. broliai Bernardas ir Jonas išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, tikėdamiesi užsidirbti. Paskui juos išvyko brolis Romualdas ir tėvas Jonas. Jie dirbo fabrikuose.

1910 m. visi, išskyrus jauniausią Joną (1893–1977, gyveno Bostone), grįžo į Lietuvą, nes prasidėjo Stolypino žemės reforma ir kaimus skirstė į vienkiemius. Greitai Bernardą pašaukė į kariuomenę.

Nuo 1910 m. lapkričio 2 d. iki 1918 m. kovo 3 d. B. Vadeika tarnavo Rusijos kariuomenėje, 2-ame Turkestano inžinerijos pionierių pulke. Ten baigė ir inžinerijos pionierių mokymo kursus. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, B. Vadeika fronte buvo neilgai. Užsitarnavęs puskarininkio karinį laipsnį, vadovavo būriui kareivių, kurie saugojo ir remontavo paskirtą geležinkelio ruožą. Paskutinė tarnybos vieta – piečiausiame carinės Rusijos taške, vadinamajame forposte – Kuškoje (Turkmenistane). Įvykus 1917 m. revoliucijai Rusijoje, kariuomenė pakriko, todėl B. Vadeikai pasitaikė galimybė grįžti į Lietuvą. Savarankiškai teko grįžti per įvairias, nepriklausomomis valstybėmis tampančių, buvusios carinės Rusijos teritorijas, dėl ko buvo iškilusi ne viena pavojinga situacija, kai teko šokti iš važiuojančio traukinio arba būti pastatytam sušaudyti prie sienos (gruzinų partizanų).

1919 m. birželio 9 d. Pivašiūnų parapijos bažnyčioje (Butrimonių vls.) B. Vadeika susituokė su Monika Kudzevičiūte, Raulo (g. 1900), susilaukė 2 vaikų: Vlado (g. 1921) ir Bronislavos (g. 1924). Dirbo savo 4 ha ūkyje ir dar užsiėmė kalvio amatu.

Po žemės reformos, 1924 m. iš Junčionių buvusio dvaro papildomai paskyrė 6 ha žemės. B. Vadeika stengėsi ūkininkauti naujoviškai. Per kelerius metus sukultūrino visas savo pievas: kiekvienais metais 0,5–1 ha suardavo, kultivuodavo, akėdavo ir užsėdavo. Kiti tuo stebėdavosi. Tačiau po kelerių metų pievos jau būdavo labai derlingos. 1928 m. tapo Žemės Ūkio rūmų nariu.

1929 m. lapkričio 1 d. B. Vadeika paskirtas Daugų valsčiaus savivaldybės tarybos nariu, nes buvo išrinktas Užukalnių seniūnijos seniūnu. Taip pat vykdė ir Daugų valsčiaus viršaičio pavaduotojo pareigas.

1934 m. spalio 25 d. Daugų valsčiaus tarybos narių posėdyje iš 3 kandidatų B. Vadeika išrinktas valsčiaus viršaičiu. Jo paskyrimą, po naujai išrinkto viršaičio priesaikos, Alytaus apskrities viršininkas patvirtino 1934 m. lapkričio 6 d. nutarimu. B. Vadeika dar tapo ir Alytaus apskrities tarybos nariu.

1936 m. balandžio 1 d. Daugų policijos nuovados viršininkas J. Vilkas apie B. Vadeiką „Asmens žinių lape“ nurodė (kalba netaisyta – aut.): Teismo nebaustas, nėra tardomas ir nėra prieš jį iškeltų baudž. bylų. Neteistas ir netardytas. Administraciniu būdu nebaustas ir bylų iškeltų nėra. Neprasiskolinęs. Šeimoje gyvena tvarkingai, ūkį tvarko gerai. Valstybiniai, tautiniai ir pilietiniai patikimas, doras, sąžiningas. Vietos gyventojų tarpe turįs pasitikėjimą ir gerą vardą. Tarybos posėdžiuose laikosi rimtai. Girtavime nepastebėtas.

Kad Daugų valsčiuje labai pagerėjo kelių būklė, didelis nuopelnas tenka B.  Vadeikai. Viršaitis organizavo kelių remonto darbus: buvo kasami grioviai, daromos pralaidos, keliai lyginami, žvyruojami, netgi kelių vingiai buvo tiesinami.

1937 m. Vasario 16 d. Respublikos Prezidento aktu Nr. 216 B. Vadeika už nuopelnus Lietuvai apdovanotas DLK Gedimino ordino 3-iojo laipsnio medaliu.

B. Vadeika buvo aktyvus visuomenininkas – nuo 1933 m. priklausė Lietuvos tautininkų sąjungai, nuo 1934 m. – Vilniui vaduoti sąjungai, o 1936 m. gruodžio 7 d. įstojo į Lietuvos šaulių sąjungą, aktyviai dalyvavo šių organizacijų veikloje.

1940 m. liepos 3 d. nutarimu Vidaus reikalų ministras Alfonsas Gurevičius Daugų valsčiaus viršaitį Bernardą Vadeiką nuo liepos 4 d. iš pareigų atleido. Atleido dėl politinių motyvų, nutarime parašęs: Iš viršaičio pareigų atstatau.

Sovietams okupavus Lietuvą, prasidėjo masiniai areštai ir represijos. Dalis gyventojų pradėjo ruoštis kovai. 1940 m. rudenį Alytaus apskrityje įkurta pogrindinė antisovietinė „Geležinio Vilko“ organizacija, kurios pagrindinis tikslas – Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas. B. Vadeika į pogrindinę „Geležinio Vilko“ organizaciją įstojo 1941 m. sausio 29 d., priklausė Čižiūnų k. skyriaus aktyvistų grupei. Platino atsišaukimus, dalyvavo nelegaliuose susirinkimuose.

1941 m. birželio 22 d. prasidėjus karui, B. Vadeika vėl grįžo į savo ankstesnes pareigas. Tačiau prasidėjus žydų persekiojimui, 1941 m. rugpjūčio 15 d. valsčiaus viršaičio pareigų atsisakė. Gyveno ir dirbo savo ūkyje. 1943 m. rudenį ir žiemą B. Vadeika su kitais apylinkės vyrais suorganizavo vietinės savisaugos būrį (VSB), kad apsigintų nuo plėšikaujančių raudonųjų (sovietinių) partizanų. 1943 m. gruodžio 13 d. Čižiūnų k. net įvyko susišaudymas su jais.

1945 m. balandžio 2 d. NKGB Alytaus aps. skyriaus darbuotojų B. Vadeika suimtas savo namuose, kalintas Alytuje, vėliau – NKVD kalėjime Nr. 1 Vilniuje. Sūnus Vladas taip pat buvo suimtas ir 1 mėn. kalintas Alytuje. Šeima slapstėsi nuo ištrėmimo.

MVD kariuomenės karo tribunolo 1946 m. spalio 19 d. nuosprendžiu B. Vadeika nuteistas 10 m. lagerio ir 5 m. tremties su turto konfiskavimu. 1947 m. kovo 10 d. išvežtas į lagerį Nr. 4 (ITK-4), 1947 m. lapkričio 17 d. – į lagerį Nr. 10 (ITK-10), 1948 m. spalio 20 d. – į Dubravlagą (Mordovijos sr.). 1954 m. gruodžio 5 d. iš Dubravlago paleistas ir išsiųstas į tremtį Krasnojarsko krašte. Tremtyje dirbo prie miško ruošos darbų, sakino pušis.

SSRS MVD Krasnojarsko krašto valdybos 1955 m. lapkričio 11 d. Pranešime apie tremtinio išvykimą pažymėta, kad B. Vadeika 1955 m. lapkričio 11 d. iš tremties Krasnojarsko kr. Dzeržinskio r. Kolon k. paleistas, vadovaujantis SSRS Aukščiausiosios Tarybos 1953 m. rugsėjo 17 d. įsaku.

Į Lietuvą B. Vadeika grįžo 1956 m. pavasarį, bet neturėjo teisės prisiregistruoti. Iš apylinkės pirmininko pavyko gauti pažymą, kad sūnus Vladas jį globos ir prižiūrės kaip nedarbingą asmenį. Tik tada B. Vadeiką priėmė dirbti į kolūkį, nes jis mokėjo kalvio amatą.

Net ir atlikęs bausmę, B. Vadeika vis dar buvo KGB akiratyje. 1959 m. rugpjūčio 29 d. LTSR KGB mjr. Čvanovas parašė slaptą pažymą apie Buržuazinio nacionalisto B. Vadeikos kenkėjišką veiklą vokiečių okupacijos laikotarpiu. Manytina, kad ši pažyma buvo skirta sovietinės propagandos leidinio Kraują sugėrė Dzūkijos smėlis (Vilnius, 1960) sudarytojams.

B. Vadeika mirė 1979 m. Palaidotas Čižiūnų k. kapinėse.

1990 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo B. Vadeika reabilituotas – pripažintas nekaltas ir neteisėtai represuotas.

2010 m. gruodžio 22 d. LGGRTC Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija suteikė B. Vadeikai laisvės kovų dalyvio statusą (po mirties).

Šaltiniai ir literatūra:

1. LVIA, f. 604, ap. 28, b. 99, l. 285.

2. Ten pat, f. 1445, ap. 1, b. 12, l. 42.

3. LCVA, f. 379, ap. 1, b. 156, l. 8v.–9.

4. Ten pat, f. 399, ap. 5, b. 1162, l. 1–36.

5. Ten pat, f. 407, ap. 8, b. 16, l. 75v.

6. Ten pat, f. 561, ap. 1, b. 1113, l. 1–4.

7. LYA, f. K-1, ap. 58, b. Nr. P-16449, t. 4, l. 14, 23.

8. Ten pat, b. Nr. 4854/3 (Bernardo Vadeikos baudžiamoji byla).

9. Ten pat, ap. 61, kartotekos Nr. 2 kortelė.

10. Ten pat, f. 3377, ap. 55, b. 89, l. 71–72.

11. Kavaliauskas Vilius. Už nuopelnus Lietuvai. - Vilnius, 2003, II dalis, p. 446.

12. Lietuvos gyventojų genocidas. II tomas. – Vilnius, 2005, p. 248.

13. Sūnaus Vlado Vadeikos, gyv. Alytuje, 2008 m. suteiktos žinios.

Bronislavos Tamulynienės-Vadeikaitės ir Vlado Vadeikos šeimų albumų dokumentai bei nuotr.

Nuotraukoje:  Prezidento A. Smetonos apsilankymas Dauguose. 1937 m. birželio mėn. Rusijos kariuomenėje. 1914 m.

Voruta. – 2011, kov. 12, nr. 5 (719), p. 12.

Vladas KASPERAVIČIUS, Šalčininkai

Vilniaus apskrities Karaliaus Mindaugo šaulių rinktinės Šalčininkų 11 kuopos jaunieji šauliai šį savaitgalį miške surengė pratybas, kurios truko dvi dienas. Pasak kuopos vado Eimanto Tamulyno, šį kartą buvo siekiam dviejų tikslų. Labiau prityrę kuopos šauliai surengė tikro mūšio imitaciją, o mažiau prityrusieji mokėsi įsirengti stovyklavietę, titnago pagalba užkurti laužą, kasti apkasus, maskuotis, šaudė iš pneumatinių šautuvų.

„Šioms jaunųjų šaulių pratyboms ruošėmės visą žiemą, jaunimas jų labai laukė, – pasakojo vadas E. Tamulynas. – Miškas, naktis, laužas, bendravimas, pokalbiai, vadovų pasakojimai – tai puiki galimybė tobulinti įgūdžius, prasmingai praleisti laiką.“

Apie pratybas pasakojęs Vilniaus Antano Vienuolio pagrindinės mokyklos jaunųjų šaulių vadovas atsargos seržantas Bronius Bagdanavičius ne be pasididžiavimo prisiminė, kad jo senelis Bernardas Bliujus buvo 1918 metų nepriklausomybės kovų dalyvis, iš penkių brolių, išėjusių ginti tėvynės, vienas tesugrįžęs gyvas.

„Mūsų mokyklos jaunųjų šaulių būrys noriai dalyvauja visuose kuopos pratybose, – sakė B. Bagdanavičius. – Man malonu, kad jaunieji šalies piliečiai ieško prasmingos veiklos ir gyvenimo.“

Antrus metus aktyviai veikia Vilniaus rajono Juodšilių „Šilo“ gimnazijos jaunųjų šaulių būrys, vadovaujamas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo kapitono Lino Zmejausko.

„Pradėjome veiklą susibūrus aštuoniems jauniesiems šauliams, – pasakojo karininkas. – Dabar mūsų jau 37 nariai ir norinčių būti šauliais dar yra, mūsų gretos augs.“

Laisvu nuo tarnybos metu karininkas du kartus per savaitę rengia užsiėmimus, jaunieji šauliai noriai juos lanko, nes jiems įdomu, jie mato prasmę ir naudą būti šaulių sąjungos nariais.

Šiose pratybose dalyvavo ir Baltosios Vokės „Šilo“ vidurinės mokyklos jaunieji šauliai, kuriuos atvežė jų vadovė, socialinė pedagogė Raimonda Vengrytė.

„Mūsų dar tik dvylika, – sakė R. Vengrytė. – Kurti būrį paskatino Šalčininkų 11 šaulių kuopos vadas Eimantas Tamulynas. Mums tai tikrai viskas nauja, dėl to ir įdomu. Nors tokios pratybos mums dar per sudėtingos, tačiau stengėmės kiek galima geriau įsirengti laikinąjį būstą, stebime ir mokomės.“

Neseniai šaulių būrys ėmė kurtis Kalesninkų pagrindinėje mokykloje. Mokytojas Ivanas Sankovskij, paskatintas E. Tamulyno, pasiūlė mokiniams tapti jaunaisiais šauliais. Beveik dvidešimt šios mokyklos mokinių noriai lanko užsiėmimus, mokosi turistinio gyvenimo gudrybių, rikiuotės pratybų drausmės, istorijos.  

Patogiausią poilsiavietę įsirengė Juodšilių „Šilo“ gimnazijos jaunieji šauliai, geriausiai maskavosi Kalesninkų pagrindinės mokyklos šauliai ( dviejų šaulių vertinimo komisija taip ir nesugebėjo surasti), greičiausiai laužą užkūrė Šalčininkų būrio šauliai.

Vilniaus apskrities Karaliaus Mindaugo šaulių rinktinės vado pavaduotojas Tomas Grabauskas, stebėjęs Šalčininkų 11 kuopos jaunųjų šaulių pratybas pasidžiaugė, kad vado E. Tamulyno vadovaujami šauliai žymiai patobulėjo, jų veikla progresuoja.

„Šiose pratybose dalyvavo virš šimto jaunųjų šaulių, – dalinosi įspūdžiais T. Grabauskas. – Į šias pratybas atvyko Šauliai iš Elektrėnų, Paberžės „Verdenės“ vidurinės mokyklos, Poškonių, Dieveniškių, Vilniaus A. Vienuolio pagrindinės mokyklos, Baltosios Vokės „Šilo“ vidurinės mokyklos, Turgelių pagrindinės mokyklos, Šalčininkų visų trijų mokyklų jaunieji šauliai.“

Autoriaus nuotr.

Nuotraukose:

1. Prie geriausiai įrengto apkaso kapitonas L. Zmejauskas

2. Jaunosios šaulės Aneta Iselionis, Eglė Jakelevičiūtė ir Viktorija Antul iš Kalesninkų pagrindinės mokyklos

3. Paskaitą apie Lietuvos partizanų kovas skaito tautinio jaunimo sąjungos narys Karolis Grigaliūnas

4. Vilniaus apskrities Karaliaus Mindaugo šaulių rinktinės vado pavaduotojas T. Grabauskas

Voruta. – 2011, geg. 21, nr. 10 (724), p. 15.

Vladas KASPERAVIČIUS, Kaunas

Praėjusį šeštadienį  (2011 06 11) Kaune, divizijos generolo Stasio Raštikio puskarininkių mokykloje įvyko Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) neeilinis visuotinis suvažiavimas. Rinktinių atstovai išsirinko sąjungos vadą. Juo tapo pulkininkas Antanas Plieskis.

A. Plieskis tarnybą krašto apsaugos sistemoje pradėjo 1991 metais – dirbo Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos kuopos vadu. Vėliau ėjo Krašto apsaugos savanorių pajėgų Kauno rinktinės štabo viršininko ir rinktinės vado pareigas.

Nuo 2003 iki 2010 metų A. Plieskis vadovavo Krašto apsaugos savanorių pajėgoms, o nuo 2010 metų birželio ėjo Lietuvos šaulių sąjungos vadovo pareigas.

Lietuvos šaulių sąjunga – savanoriška pilietinio ugdymo ir pilietinės savigynos visuomeninė organizacija, kuri vienija beveik 10 tūkst. narių. Daugiau nei pusė iš jų yra mokyklinio amžiaus jaunieji šauliai.

LŠS vadas skiriamas krašto apsaugos ministro įsakymu su Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto bei LŠS suvažiavimo pritarimu. Tai patvirtino ir suvažiavime dalyvavę ir plk. A. Plieskio kandidatūrą į šias aukštas pareigas rekomendavę KAM viceministrė Indrė Pociūtė-Levickienė bei kariuomenės vadas gen. mjr. Arvydas Pocius.

Šių metų balandžio mėnesį pulkininkas A. Plieskis buvo išleistas į atsargą. Dabar vėl patvirtinta jo kandidatūra į tas pačias pareigas.

Autoriaus nuotr.

Nuotraukose:

1. LŠS vadas plk. Antanas Plieskis

2. KAM viceministrė Indrė Pociūtė-Levickienė

3. Neeiliniame šaulių sąjungos suvažiavime dalyvavo visų rinktinių atstovai

Gintaras LUČINSKAS, Alytus

2011 m. birželio 11 d. Leipalingyje (Druskininkų sav.) vyko renginys, skirtas paminėti 1923 m. kovo 23 d. Varviškės mūšyje žuvusiems Lietuvos kariuomenės kariams ir Šaulių sąjungos nariams.

Šeštadienio rytą šventės dalyviai rinkosi prie Leipalingio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčios. Atvyko Alytaus apskrities A. Juozapavičiaus šaulių rinktinės Alytaus, Druskininkų ir Lazdijų kuopų šauliai, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Lazdijų skyriaus nariai, žuvusiųjų giminės bei kiti svečiai.

Parapijos klebonas, kun. Paulius Marčiulionis aukojo šv. Mišias už Varviškės mūšyje žuvusius Lietuvos kariuomenės karininkus, karius ir šaulius. Vėliau šaulių rikiuotė atidavė pagarbą bei buvo padėtos gėlės prie paminklo (pastatytas 1928 m., atstatytas 1989 m.) žuvusiems kovose už Lietuvos laisvę.

Po pamaldų susirinkusieji vyko į Leipalingio kapines, kur buvo šventinamas paminklas. Jame juodo marmuro lentoje iškalta: „ŽUVĘ KOVOJE UŽ LIETUVOS LAISVĘ 1923 m. KOVO 23 d. VARVIŠKĖJE ŠAULIAI: FELIKSAS IR VIKTORAS KUCKAILIAI, JUOZAS KVEDARAVIČIUS, 11-OJO PĖSTININKŲ VILNIAUS PULKO KARIAI: LTN. ALEKSANDRAS URBELIS, EILINIAI: MIKAS GIEDRA, JONAS GRABAUSKAS, JUOZAS REVEIKIS, KOSTAS REPEČKA.“ Renginio vedėjas – Sausio 13-osios brolijos Alytaus skyriaus narys Alfonsas Vitkauskas. Padėtos gėlės ir uždegtos atminimo žvakės prie paminklo, tylos minute pagerbtas žuvusiųjų atminimas, tylą sudrebino šaulių pagarbos salvės. Paminklą pašventino kun. P. Marčiulionis. Gausiai susirinkę renginio dalyviai ir plačios Kuckailių giminės atstovai sugiedojo valstybės himną.

Gražiai ir prasmingai, prisimindami žuvusiuosius už Lietuvos Nepriklausomybę, prie paminklo kalbėjo alytiškis A. Vitkauskas, lietuvių kalbos mokytoja, poetė Ona Alesiūtė-Bleizgienė (Leipalingis), Onutė Mikelionienė (Druskininkai). Šių eilučių autorius pateikė Varviškės kautynių apžvalgą:

Varviškė – tai senas kaimas ir buvęs dvaro palivarkas, įsikūręs prie Igaros upės, netoli tos vietos, kur ji ir Juodoji Ančia įteka į Nemuną, 13 km į pietryčius nuo Kapčiamiesčio. XX a. Nepriklausomybės kovų pradžioje Lietuvai netekus pietinių teritorijų, Varviškė liko labiausiai į pietus įsikūręs kaimas prie demarkacijos (administracijos) linijos. 1919–1920 m. šiame kaime pradėjo telktis Lietuvos prijungimo prie Lenkijos šalininkai, kurie paskelbė vadinamąją Varviškės savivaldą (lenk. Samorząd Warwiszki) arba dar kitaip „placufką“ – sustiprintą karišką postą. Šį kaimą ir jo apylinkes netgi stambiu Varviškės „respublikos“, kurios teritorija užėmė apie 30 kv. km, vardu vadino. Neutralioje zonoje esančiuose Varviškės, Bugiedos, Sventijansko kaimuose ir jų apylinkėse susibūrė gerai ginkluotas, apie 300–400 vyrų, lenkų partizanų būrys, kuriuos lietuviai vadino „razbaininkais“.

Lietuva griežtai laikėsi neutralios zonos taisyklių ir iš jos išvedė savo karinius dalinius. Pasienio barą saugojo Lietuvos kariuomenės kareiviai, tačiau jų sargybos postai buvo išdėstyti retai, maždaug kas 7–8 kilometrai. Neutralioji zona buvo „niekieno žemė“, kurioje gyvenimas tapo sunkus ir pavojingas. Kadangi čia daugiausiai gyveno lietuviai, naktiniais kaimų puldinėjimais, žmonių žudymais, sodybų deginimais, grobimais ir apiplėšimais siekta įbauginti gyventojus ir priversti pasisakyti už prijungimą prie Lenkijos. Nepakeldami tokio teroro ir norėdami apsiginti, kaimų gyventojai aktyviai būrėsi į šaulių būrius.

Nors lietuvių milicininkai ir šauliai surengė kelis žygius prieš Varviškės „respublikoje“ įsitvirtinusius lenkų partizanus, bet nepavyko sunaikinti jų štabo ir pagrindinių pajėgų. Lietuvos kariuomenės vadovybės kantrybė išseko, kai 1923 m. kovo 19 d. (per šv. Juozapo religinę šventę) 17 val. apie 150 pėsčių ir 30 raitų lenkų partizanų užpuolė Paliepio k. (Kapčiamiesčio vls.) ir žiauriai nužudė Seinų baro atskirosios lauko sargybos kareivius – 11-ojo pėst. Vilniaus pulko 4-osios kuopos j. psk. Joną Taurį (g. 1900 Biržų aps.), eilinius: Vladą Verpetą (g. 1898 Telšių aps.), Joną Jaruckį (g. 1901 Telšių aps.), Abraomą Štramą (g. 1901 Ukmergės aps.) ir Mordchelį Kacą (g. 1901 Tauragėje) bei sunkiai sužeidė eil. Benadą Rimšą (g. 1901 Švenčionių aps.). Kovo 22 d. žuvusieji iškilmingai palaidoti Alytuje. Toks barbariškas lenkų elgesys sukrėtė visą Lietuvą. Reikalauta likviduoti Varviškės banditų gaują.

Varviškės „respubliką“ likvidavo iš Alytaus atvykęs 11-ojo pėst. Vilniaus pulko I-asis batalionas (vadas kpt. Henrikas Songinas), kurio kuopoms vadovavo: 1-osios kuopos vadas vyr. ltn. Arsenijus Borchertas ir ltn. Jokūbas Gotlybas, 2-osios kuopos vadas vyr. ltn. Vladas Ščepanavičius ir ltn. Aleksandras Beras, 3-osios kuopos vadas vyr. ltn. Vladas Opulskis ir ltn. Bronius Steponavičius, 1-osios kulkosvaidžių kuopos vadas vyr. ltn. Eduardas Berentas; talkino Liškiavos, Merkinės, Perlojos ir vietiniai šauliai bei milicija.

1923 m. prieš šv. Velykas 11-ojo pėst. Vilniaus pulko I-asis batalionas gavo įsakymą pakeisti II-ąjį batalioną, kuris saugojo pasienio barą Leipalingis–Lazdijai. Bet prieš tai I-ojo bataliono vadui įsakyta nuvykti į Varviškę ir sunaikinti plėšikų lizdą. Iš Merkinės plentu nuvykus į Leipalingį, gautas nurodymas: naktį priėjus miško takais, aplenkiant lenkų partizanų sargybas, apsupti Varviškės k. ir sunaikinti visą banditų įgulą. Kovo 23 d., anksti ryte, per naktį atžygiavusios 3 grupės buvo užėmusios pozicijas prieš lenkų partizanus. Viena grupė, vadovaujama ltn. Aleksandro Urbelio, įsitvirtino palei Baltosios Ančios žiotis, antroji grupė – už Baltosios Ančios, palei Bugiedos k., ir trečioji, vadovaujama ltn. A. Bero, – palei Varviškės kaimą. Priartėjus prie Varviškės k. susidurta su lenkų partizanų sargybos žvalgyba. Po susišaudymo sargyba atsitraukė, palikdama 2 nukautus. Subėgę į apkasus, lenkų partizanai tuojau atidengė smarkią kulkosvaidžių ir šautuvų ugnį. Lietuviai puolė į apkasus, užvirė durtuvų mūšis. Lenkų partizanai atsišaudydami pradėjo bėgti iš apkasų. Partizanų štabas buvo apsuptas, po atkaklių kautynių įtvirtinimai užimti ir sugriauti, Varviškė užimta, nepadėjo ir stipri priedanga iš anapus Nemuno. „Placufkos“ įgula valtimis per Nemuną pabėgo į Lenkijos pusę, prieš tai sudegindama trobesius. Sudegė ir koplyčia, kurioje laikyta amunicija. Surasta 150 šautuvų, kurie, negalint išvežti – sunaikinti. Liko apie 30 užmuštų bei sužeistų lenkų partizanų. Mūšio metu taip pat žuvo keli Varviškės k. gyventojai: Karolis Albaitis, Rozalija Šumskiūtė, Stanislovas Radzevičius. Vadinamoji Varviškės „respublika“ nustojo gyvavusi. Kad daugiau tai nesikartotų, ten palikta sustiprinta Lietuvos kariuomenės sargyba. Vėliau sužinota, kad Lenkijos kariuomenė atbėgusius lenkų partizanus nuginklavo. Pabėgėliai rado prieglobstį dideliame lenkiškame Pšelomo kaime.

Varviškės karinė ekspedicija, kurioje dalyvavo apie 300 lietuvių karių ir šaulių, iš jų pareikalavo nemažai aukų. Per kautynes žuvo 11-ojo pėst. Vilniaus pulko ltn. Aleksandras Urbelis (g. 1900 Kėdainių aps.), ltn. Aleksandras Beras (g. 1895 Marijampolės aps.; palaidotas Veiverių mstl. kapinėse) ir 4 kareiviai: 2-osios kuopos eil. Juozas Reveikis (nukautas prie Varviškės) bei 4-osios kuopos eiliniai Jonas Grabauskas, Kostas Repečka, Mikas Giedra (nukauti prie Sventijansko). Eil. Jonas Pakeris ir Bronius Šerelis dingo be žinios (pateko į nelaisvę). Dar žuvo karinėje operacijoje dalyvavę šauliai Feliksas Kuckailis, Jokūbo ir jo sūnus Viktoras Kuckailis (gyv. Leipalingio vls., Mikalinos k.) bei Juozas Kvedaravičius, Stasio (gyv. Leipalingio vls., Neliubonių k.). Sužeisti: vyr. ltn. Vladas Opulskis (g. 1886 Telšiuose), 1-osios kulkosvaidžių kuopos eil. Vincas Akelevičius, kuriam už parodytą narsumą vėliau suteiktas grandinio laipsnis, ir dar vienas karys. Šaulys Vaclovas Jurkonis, Domo (g. 1904, gyv. Leipalingio vls., Neliubonių k.) sužeistas Varviškės mūšyje ir mirė nuo žaizdų namuose (palaidotas Leipalingio mstl. kapinėse). Perlojos būrio šaulys Stasys Ivanauskas sužeistas į dešinę koją ir ranką. Per mūšį susprogdintas lietuvių lengvasis kulkosvaidis.

1923 m. birželio 13 d. Leipalingio kapinėse perlaidoti (iki tol jie buvo palaidoti už demarkacijos linijos) Varviškės mūšyje žuvę šauliai Viktoras Kuckailis ir jo tėvas Feliksas Kuckailis, Antanas Kvedaravičius, taip pat 11-ojo pėst. Vilniaus pulko ltn. Aleksandras Urbelis ir, spėjama, kariai Jonas Grabauskas (g. 1901 Marijampolės aps.), Kostas Repečka (g. 1901 Ukmergės aps.) Mikas Giedra (g. 1901 Tauragės aps.).

Nuo to laiko liovėsi lietuviškų kaimų puldinėjimai, o vietiniai Varviškės gyventojai, lenkų partizanams ir agitatoriams pasitraukus, tapo lojaliais Lietuvos piliečiais. Pietų Lietuvos dzūkams prasidėjo ramesnis gyvenimas.

Nepriklausomos Lietuvos metais Leipalingio šaulių namuose Varviškės mūšyje žuvusiems pagerbti įrengtos atminimo lentos, kuriose įrašytos žuvusiųjų pavardės. 1933 m. kovo 25 d. Leipalingyje vyko šaulių suorganizuotas per Varviškės mūšį žuvusiųjų 10-mečio sukakties minėjimas. Išlikusioje tų metų nuotraukoje matosi didelis medinis kryžius, kuris iki mūsų dienų neišliko.

A. Vitkauskas įteikė Alytaus apskr. A. Juozapavičiaus šaulių rinktinės vado ats. kpt. Skirmanto Valatkevičiaus padėkos raštus asmenims, padėjusiems statyti paminklą ir organizuoti šventę. Žuvusių Varviškės mūšyje ir pokario kovose partizanų atminimui LPKTS Lazdijų skyriaus Laisvės kovų dainų ansamblis „Žilvitis“ atliko keletą tautinių-patriotinių ir partizanams skirtų dainų.

Po minėjimo Leipalingio kapinėse, dauguma renginio dalyvių išvyko į Mikalinos k. (Lazdijų r.), kuriame vyko Kuckailių giminės susibūrimas.

Druskininkų kuopos Jovaišių šaulių būrio vadas Aleksandras Kuckailys papasakojo, kad sumanymas pastatyti paminklą žuvusiems Varviškės kautynėse šauliams ir kariams kilo 2010 metais. Įtakos turėjo ir 2010-ųjų rudenį išleista knyga „Žuvę už Lietuvą. Laisvės kovos Dainavos krašte 1918 – 1923 metais“, kurioje plačiai, remiantis archyviniais dokumentais, aprašyta Varviškės „respublika“ ir jos likvidavimas. 1923 m. mūšyje su lenkais žuvę šauliai Feliksas ir Viktoras Kuckailiai – A. Kuckailio giminaičiai. Iniciatyvai pritarė ir kaunietis Ignas Kuckailis, kurio senelis – Feliksas ir dėdė – Viktoras Kuckailiai, žuvo mūšyje. Akmenys paminklo statybai surinkti iš Mikalinos k. laukų. Tai tarsi simbolis, nes 1923 m. žuvę tėvas ir sūnus Kuckailiai gyveno Mikalinos kaime. Iš kaimo kilę dauguma 1918–1919 m. Lietuvos kariuomenės savanorių, o lauko akmuo simbolizuoja lietuvišką stiprybę. Paminklo pastatymui vadovavo meistrai Arūnas Kuliešius ir Artūras Kuckailis, o svarbiausi padėjėjai – Jovaišių būrio šauliai.

Džiugu, kad vietinių patriotų dėka ne tik pagerbtas, bet ir įamžintas žuvusiųjų atminimas. Nes kiekvienas pastatytas paminklas, kiekviena parašyta knyga Laisvės gynėjų atminimui – dar labiau įtvirtina Lietuvos Nepriklausomybę.

Autoriaus nuotr.

Nuotraukose:

1. Paminklas žuvusiems 1923 m. Varviškės mūšyje Leipalingio kapinėse 

2. Varviškės mūšyje žuvusių karių ir šaulių žūties 10-ųjų metinių minėjimas Leipalingio kapinėse. 1933 03 25. Iš žurnalo: Trimitas. 1933 m. balandžio 6 d. Nr. 14, p. 268

3. Šauliai žengia į Leipalingio parapijos bažnyčią prieš šv. Mišias

4. Šaulių iškilminga rikiuotė prie paminklo žuvusiems kovose už Lietuvos laisvę

5. Renginio dalyviai prie paminklo Leipalingio kapinėse

6. Leipalingio parapijos klebonas, kun. P. Marčiulionis šventina paminklą

7. Renginio dalyviai atlieka valstybės himną

8. Druskininkų kuopos Jovaišių šaulių būrio vadui A. Kuckailiui (centre) įteiktas padėkos raštas

9. Renginio dalyviai prie paminklo Leipalingio kapinėse

Paberžės „Verdenės“ vid. mokyklos 11 klasės mokinė Agnieška KOLESNIK, Paberžės „Verdenės“ vid. mokyklos jaunųjų šaulių būrelio vadovas Vytautas GARŠVA

2011-ųjų spalio pirmąjį savaitgalį prie Vilniaus r. Paberžės „Verdenės“ vidurinės mokyklos nuo ankstyvo ryto ėmė rinktis uniformuoti jaunuoliai iš Paberžės, Šalčininkų rajono, Vilniaus miesto, Širvintų Elektrėnų ir kitur.

Ši mokykla kartu su Lietuvos Šaulių sąjungos Vilniaus apskrities karaliaus Mindaugo 10-ąja rinktine, padedant Lietuvos kariuomenės KASP 8-ąjai Vilniaus rinktinei, organizavo šaulių mokymus „Griežtas atsakas“. Mokykla sukarintus mokymus vykdo jau antrą kartą, pirmą kartą jie buvo organizuoti dar 2004 metų vasarą. Dar gerokai prieš šventės atidarymą, mokyklos stadione įrengtoje lauko virtuvėje pradėjo kilti dūmai – buvo verdama kareiviška košė ir arbata.

Oficialioji dalis – šaulių priesaika, žygis į bažnyčią, kareiviška košė

Skambant ir giedant valstybės himnui buvo iškilmingai pakelta valstybės vėliava.

Renginio pradžioje buvo organizuojama naujų šaulių pasižadėjimo ir priesaikos ceremonija. Šią dalį stebėjo garbingi svečiai: Seimo nariai Gintaras Songaila ir Kazimieras Uoka, Julius Panka, Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos pirmininkas, krašto apsaugos bičiulių klubo valdybos pirmininkas ats. majoras Antanas Burokas ir kiti.

Sveikinimo žodį tarė mokymų dalyvius priėmusios mokyklos direktorė Vanda Nivinskienė, seimo nariai ir kiti svečiai. Rikiuotei vadovavo Lietuvos Šaulių sąjungos Vilniaus apskrities karaliaus Mindaugo 10-osios rinktinės vadas Darius Leinartas, renginį vedė šaulė Renata Kalinauskaitė.

Sveikinimo kalbose skambėjo linkėjimai būti budriais tėvynės gynėjais, tapti pavyzdžiu kitiems savo mokyklų mokiniams, niekada nesulaužyti priesaikos ir būti vertais šaulio vardo.

Tą rytą pasižadėjimą ir priesaiką budėti tėvynės sargyboje davė 9 šauliai iš Paberžės ir kitų vietovių.

Po pasižadėjimo ir priesaikos ceremonijos šauliai rikiuote su dainomis ir skanduotėmis pajudėjo link Švč. Jėzaus širdies bažnyčios. Jos šventoriuje rikiuotę pasitiko bažnyčios klebonas, paskui šauliai ir svečiai buvo pakviesti į bažnyčios vidų. Klebonas paveikino ir palaimino naujai prisiekusius ir pasižadėjusius šaulius, palinkėjo sėkmės ir sveikatos visiems mokymų dalyviams. Šauliai grįžę į mokyklą vaišinosi kareiviška koše ir ruošėsi mokymų kovinei daliai.

Kovinė dalis – įdomūs ir nelengvi mokymai

Šauliai pasistiprinę ir susiruošę buvo organizuotai transportuoti į pagrindinę mokymų vietą – nepaprastai gražų Karolinavo miško prieigas. Čia jaunuolius pasitiko Lietuvos kariumenės KASP vilniaus rinktinės instruktoriais skirti profesionalūs kariai. Jaunieji šauliai buvo suskirstyti į dvi grupes, labiau patyrę buvo koviniai, o mažiau – progresuotantys. Pasiekus mišką kiekviena grupės turėjo įsirengti stovyklavietę, pasistatyti pastogę, sukurti laužavietę. Daug laiko praleisdami miškuose kovinių grupės šauliai, puikiai sugebėjo įsirengti stovyklavietę, bei mokė tai daryti pradedančiuosius. Įsikūrus, kiekvienas turėjo šiek tiek laiko labiau susipažinti, pabendrauti su bičiuliais ir kitų vietovių jaunuoliais.

Vėliau vyko apmokymai, instruktoriai mokė įvairių karinių subtilybių: minų laukų atpažinimo, sargybos nuginklavimo, maskavimosi gudrybių ir įvairiausių kitų kariškų dalykų.

Taigi po teorijos, sutemus buvo rengiamasi praktiniams užsiėmimams. Laukė žygis į miško gilumą, kur varžysis du koviniai būriai, bet prieš tai dar buvo surengta prie laužo šviesos, laikantis pokario partizanų tradicijų, jaunųjų šaulių pasižadėjimo ceremonija, kurioje penki jaunieji šauliai, negalėję dalyvauti rytinėje pasižadėjimo ceremonijoje, davė pasižadėjimus, prisiekė ginti tėvynę, bei būti visada ištikimi Lietuvos Respublikai. Tarp jų buvo ir šio straipsnio bendraautorė, pirmoje dienos pusėje sėkmingai dalyvavusi bėgimo varžybose Klaipėdoje.

Po gražios pasižadėjimo ceremonijos ir vakarienės progresuojančiųjų grupė išsiruošė 6 km žygiui pėsčiomis į mokyklą, jį sekmingai atlikę ir pailseję dalyvavo naktinėjė pamokoje-pratybose „Regėjimas ir girdėjimas naktį“. Sužinojome daug naujų ir įdomių dalykų: ką reikia daryti, kad galėtum gerai matyti, kai esi akinamas tamsoje, kodėl kariai naudoja raudonus šviestuvų filtrus ir kt.

Labiau patyrusių jų draugų likusių miške laukė dar didesni iššukiai… taigi paskutiniai vadų pasitarimai, paskutiniai maskavimosi potepiai ir visi susiruošę keliaujam link instruktorių punkto, kurie buvo suplanavę karinę užduotį. Kovinė grupė buvo suskirstyta į du būrius: melynųjų ir juodųjų, paskirti būrių vadai, kurie išsirinko savo pagalbininkus. Kiekvienam būriui duota vėliava. Užduotis – pavogti vėliavą iš priešininkų būrio, ir apsaugoti savąją. Kiekvienos komandos vadams buvo duotos instrukcijos, kurias jie vėliau aptarinėjo su komandos kariais. Taigi gavę visus nurodymus mėlynieji ir juodieji išsiskyrė, tam, kad galėtų miško gilumuoje įsirengti slėptuves, apsaugoti vėliavą. Einant per miško bruzginus, tamsoje komandos susirado vietas, kuriose buvo jų bazės. Pasiskirstę pareigomis, vieni gynyboj, sauguojo vėliavą, bei savo slėptuvę, kiti, labiausiai patyrę, išsiruošė į puolimą, kuriame jų laukė minų laukai, bei miško spąstai. Šiuose pratybose netrūko šauliams nematytų karinių dalykų: neatidūs kariai patekdavo į priešininkų minų laukus, vadai ir instruktoriai bendraudami naudojo radijo stotis, signalų perdavimui naktį buvo naudojamos sigalinės raketos, o dieną naudotos dūminės uždangos. Naktines pratybas taip pat aplankė draugiškai nusiteikusi šernų šeima. Po daug valandų trūkusių karinių pratybų, paaiškėjo, kad laimėjo mielynėji. Susirinkus visiems prie instruktorių punkto, klausėmės pratybų apibendrinančios kalbos, bei dalinomes ispudžiais.

Po naktinių pratybų koviniai šauliai patraukė į stovyklavietę miške, kurioje susėdę prie laužo, puikioje atmosferoje visi bendravo, aptarinėjo įvykusias pratybas.

Kitą rytą atsikėlus anksti, prie kovinių vėl prisijungė progresuojančiųjų grupė ir buvo surengtos šaudymo iš pneumatinių šautuvų , bei vandens kliūties iveikimo naudojant virvę pratybos. Šaudybos teorijos pramokę šauliai, pademonstravo praktiškai ko išmoko ir jiems neblogai sekėsi. Daugeliui mokymų dalyvių naujovė buvo vandens kliūties įveikimas šliaužiant per įtemptą virvę. Šis užsiėmimas jaunuoliams ypač patiko, daugelis jų užduotį kartojo po kelis kartus.

Po pratybų, mokymų uždarymo metu, šauliai atrodė liudnoki, nes nenorėjo skirstytis po namus.

Kai kurie dalyviai iškėlė mintį, kad tokius mokymus reiktų rengti kiekvieną savaitgalį. Apibendrinus mokymus, jų dalyviai gražiai padėkojo vadams ir instruktoriams.

Taigi šios pratybos buvo tikrai pasisekusios, kažkas pasisėmė naujų žinių, o kai kurie tik jas dar geriau pasikartojo ir įsiminė. Tokios karinės pratybos, tai puiki galimybė jauniesiems šauliams ir kandidatams tobulinti kario įgūdžius, bei prasmingai praleisti laiką.

Paberžės „Verdenės“ vid. mokyklos mokytojos Linos Keršulytės nuotr.

Nuotraukose:

1. Šauliai atvyksta į mokymus

2. Vėliavos pakėlimas

3. Mokyklos direktorė V. Nivinskienė sutinka seimo narį G. Songailą

4. Mokyklos direktorės sveikinimo žodis

5. Šaulio priesaiką duoda Vytautas Tamulynas

6. Šauliai rikiuojasi prie Paberžės Švč. Jėzaus širdies bažnyčios

7. Kareiviška košė

8. Naktinė šaulių priesaikos ceremonija

9. Mokymų uždarymo metu šauliai atrodė kiek nusiminę

Voruta. – 2011, spal. 22, nr. 20 (734), p. 15.

Vladas KASPERAVIČIUS, Šalčininkai

2012 m. gegužės 12 d. Dieveniškėse įvyko šaulių ir Šalčininkų rajono jaunimo sąskrydis. Vienas iš šio renginio organizatorių Vilniaus karaliaus Mindaugo šaulių rinktinės Šalčininkų 11 kuopos vadas Eimantas Tamulynas priminė, kad šis renginys skirtas žuvusio pasieniečio Gintaro Žagunio atminimui, o skambus šūkis „Mes Tau Tėvyne“ nusako kilnų tikslą – skatinti jaunuosius šio krašto piliečius būti aktyviems ir patriotiškiems.

Tris dienas trukę užsiėmimai,buvo pradėti darnia eisena Dieveniškių gatvėmis ir iškilminga rikiuote aikštėje prie bažnyčios.

Garbingi sąskrydžio svečiai sveikino jaunuosius šaulius, linkėjo būti dorais ir garbingais Lietuvos piliečiais, kilniais darbais bei žygiais šlovinti jaunojo šaulio vardą, žengti per gyvenimą aukštai iškelta galva.

Jaunasis šaulys Tomas Seletickis pasidžiaugė, kad Šalčininkų krašto jaunieji šauliai tradiciškai vasaros pradžią pradeda rimtu renginiu.

„O kad tąja vieta yra Dieveniškės – išties puiku, – sakė Tomas. – Čia jaučiamės puikiai, sudarytos visos sąlygos gerai ir rezultatyviai patobulinti jaunojo šaulio žinias ir įgūdžius.“

Lietuvos kariuomenės savanorių Vilniaus apskrities skyriaus pirmininkas atsargos ltn. dr. Vytautas Račkauskas ir septyniolika jo vyrų, dalyvavusių iškilmingoje eisenoje ir rikiuotėje, neslėpė pasididžiavimo jaunaisiais Šalčininkų krašto šuliais bei jų vadu E. Tamulynu.

„Ypatingi padėkos ir pagarbos žodžiai skirtini šiems šios žemės jauniesiems patriotams, – sakė V. Račkauskas. – Tokios darnos ir susiklausymo linkėčiau visoms Lietuvos jaunųjų šaulių kuopoms.“

Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos direktorius Vidmantas Žilius pasveikino sąskrydžio dalyvius ir 45 jaunuoliams, davusiems jaunojo šaulio įžadus, palinkėjo būti vertais bei garbingais Lietuvos piliečiais.

Autoriaus nuotr.

Vytautas GARŠVA, LŠS Vilniaus apskrities šaulių 10-osios rinktinės, Vilniaus kuopos, Paberžės būrio vadas, Agnieška KOLESNIK, LŠS Vilniaus apskrities šaulių 10-sios rinktinės jaunoji šaulė

2012 m. gegužės 24-27 dienomis Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų motorizuotajame pėstininkų batalione vyko Lietuvos šaulių sąjungos jaunųjų šaulių XIV sporto žaidynės, kuriose dalyvavo jaunieji šauliai iš visų Respublikos rinktinių, taip pat buvo sulaukta žaidynių dalyvių iš Latvijos ir Estijos.

Žaidynių metu atskirų rinktinių jaunieji šauliai varžėsi krepšinio, orientavimosi, vasaros biatlono, kliūčių ruožo, kroso-estafetėse, šaudė pneumatiniu ir mažo kalibro šautuvu, vyko būrių rikiuotės konkursas.

Nugalėtojų prizas atiteko geriausiai iš dvylikos komandų žaidynėse pasirodžiusiems LŠS Vilniaus apskrities šaulių 10-sios rinktinės jauniesiems šauliams. Gegužės 26-ąją žaidynės persikėlė į Palangą, kur vyko renginys „Sportas visiems“. Šauliai aktyviai dalyvavo festivalio sporto rungtyse bei smagiai ir turiningai praleido laiką: pramogavo atrakcionų parke, vaikštinėjo Palangos centre, o svarbiausia – mėgavosi jūra. Atėjus vakarui, prasidėjo šventinis paradas, kuriame be kita ko iškilmingai žygiavo visi šauliai.

LŠS Vilniaus apskrities šaulių 10-sios rinktinės keliolikos žmonių komandoje, kartu su Vilniaus, Širvintų ir kitų vietovių jaunaisiais šauliais aktyviai dalyvavo Vilniaus r. Paberžės „Verdenės“ vid. mokyklos jaunosios šaulės: Santa Stundytė ir Agnieška Kolesnik. Agnieška su komandos draugais buvo neįveikiama Kroso estafetės rungtyje, o Santa su dar keliais Vilniaus apskrities taikliarankiais nugalėjo kitų Šaulių sąjungos rinktinių bei kaimyninių valstybių jaunuolius šaudymo iš pneumatinio šautuvo rungtyje. Šios Vilniaus krašto merginos laimėjo ir kitų medalių.

Tradicinės kasmetinės jaunųjų šaulių žaidynės skatina jaunimą sveikai gyventi, grūdinti fizinę ištvermę ir ugdyti aktyvią veiklą. Minimas renginys puikiai pavyko Viliaus krašto šauliams, jie grįžo su medaliais ir diplomais bei su daugybę įspūdžių, pagyrų ir su aukštai iškelta nugalėtojų taure.

Nuotraukose:

1. Žaidynių nugalėtojai – Vilniaus apskrities šauliai

2. Apdovanojama kroso estafetės nugalėtoja Vilniaus Šaulių rinktinės komanda

3. A. Kolesnik ir S. Stundytė su apdovanojimais

4, 5. Vilniaus Šaulių rinktinės komanda kliūčių ruože

6. Žaidynių nugalėtoja Vilnaius šaulių komanda su kariumenės vadu ir šaulių sąjungos vadu

Vladas KASPERAVIČIUS, Šalčininkai

Karaliaus Mindaugo Vilniaus apskrities šaulių rinktinės jaunieji šauliai savaitę buvo susibūrę pratyboms, kurios vyko Šalčininkų rajone Kalesninkuose. Šiose pratybose dalyvavo virš pusšimčio jaunųjų šaulių, kurių didžioji dauguma buvo iš šios rinktinės Šalčininkų 11-osios kuopos.

Pasak pratybose dalyvavusio Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos vienuoliktoko Raimondo Vozbanovičiaus, jam prie širdies buvimas šauliu. Jaunąjį šaulį gerai veikia rimtas dienos režimas, sukarinta aplinka, vadų pavyzdys.

Pratyboms vadovavęs rinktinės Geležinio vilko kuopos vado pavaduotojas Andrius Smailis pasidžiaugė, kad visos numatytos užduotys buvo įvykdytos puikiai. Jaunieji šauliai mokėsi topografijos, maskavimosi aplinkoje subtilybių, kūrė būrio vėliavos eskizą, dalyvavo pažintiniame žygyje su istorijos mokytojais, mokėsi rikiuotės elemtų, maudėsi ir kitaip turiningai ilsėjosi.

Autoriaus nuotr.

Nuotraukose: Akimirkos iš Karaliaus Mindaugo Vilniaus apskrities šaulių rinktinės jaunųjų šaulių pratybų Kalesninkuose

Šiandien Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius lankėsi Šalčininkuose, kur susitiko su rajono meru Zdzislavu Palevičiumi, savivaldybės administracijos darbuotojais, rajono seniūnais. Šia išvyka į greta sostinės esančią savivaldybę Vyriausybės vadovas pradeda apsilankymus Lietuvos regionuose.
Susitikimo metu rajono vadovai premjerui pristatė pagrindines savivaldybės veiklos kryptis, vardijo sunkumus, su kuriais savivaldybės administracija susiduria kasdienėje veikloje.
Nors greta sostinės esantis rajonas pagal ekonominės geografijos dėsnius turėtų būti dinamiškas ir išsivystęs, socialiniai bei ekonominiai Šalčininkų rodikliai liudija, kad regione palyginti aukštas nedarbas, žemas verslumo ir jaunimo užimtumo lygis, pasyvus regiono gyventojų dalyvavimas socialinėje, kultūrinėje veikloje. Šalčininkų rajone 2012 m. buvo žemiausias visoje Lietuvoje vidutinis darbo užmokestis, atskaičius mokesčius, taip pat viena žemiausių vidutinė senatvės pensija.
„Akivaizdu, kad artimoje Vilniaus kaimynystėje esantys Šalčininkai neišnaudoja visų galimybių verslo plėtrai. Kartu ir mums reikėtų įdėmiau pažvelgti į šį kraštą bei pagalvoti, kaip padėti veikliems žmonėms, skatinti iniciatyvas ir bendruomeninę veiklą, – sakė Ministras Pirmininkas.
A. Butkevičius domėjosi, kokių priemonių imasi savivaldybė, siekdama mažinti jaunimo nedarbą, skatindama verslumą, pritraukdama vidaus ir užsienio investicijas.
Susitikimo metu iškeltos problemos dėl ugdymo organizavimo tautinių mažumų kalba, taip pat dėl brandos egzaminų suvienodinimo. „Visus tautinių bendrijų klausimus spręsime gavę darbo grupės, kurią sudaro Kultūros, Teisingumo, Švietimo ir mokslo bei Užsienio reikalų ministerijų atstovai, išvadas ir apsvarstę jas Strateginiame komitete“, – pažymėjo Ministras Pirmininkas.
Vyriausybės vadovas taip pat pabrėžė, kad tai – ne vienkartinis jo vizitas ir šio regiono plėtrai bus skiriamas padidintas dėmesys.

Stasys Ignatavičius ir Gintautas Tamulaitis, Lietuvos šaulių sąjungos Kauno apskrities Vytauto Didžiojo 2-osios rinktinės šauliai

Gaisrai, stichinės gamtos nelaimės ir įvairios avarijos įvyksta be įspėjimo ir labai nelauktai. Tarpukario Lietuvoje kovai su gaisrais be profesionalių ugniagesių komandų, išlaikomų valdžios institucijų buvo formuojamos ir šaulių ugniagesių komandos, kurios ne kartą pasižymėjo likviduojant gaisrus ir įvairių stichinių nelaimių pasekmes.

Pirmosios mintys steigti šaulių ugniagesių komandas buvo išreikštos 1920 m. kuomet Šaulių sąjungos vadovybė išleido instrukciją, kurioje LŠS skyrių vadams be kitų užduočių nurodoma būriuose „sudaryti gaisrininkų komandas“. Tačiau praktiškai šis darbas buvo pradėtas vykdyti tik 1928 m. kai kpt. Juozo Navikevičiaus iniciatyva Ukmergėje buvo įsteigta šaulių ugniagesių komanda. Tais pačiais metais šaulių ugniagesių komandos buvo suformuotos Mažeikiuose ir Viekšniuose,

Kadangi šaulių tarpe ugniagesybą išmanančių šaulių skaičius buvo ne itin gausus, 1930 m. prie Vytauto Didžiojo karininkų kursų buvo organizuoti ugniagesybos kursai, kuriems vadovavo mjr. A. Ružancovas. Kariuomenės štabo raginimu šiuos dvisavaitinius kursus baigė 11 šaulių rinktinių vadai. Štabui pageidaujant, Kauno Marijampolės, Rokiškio, Raseinių, Mažeikių, Kretingos, Biržų ir Alytaus šaulių rinktinių vadai sutiko, reikalui esant, eiti apskrityse brandmajorų pareigas, o Ukmergės brandmajoras jau buvo šaulys. Tais pačiais metais šaulių rinktinių vadų iniciatyva buvo organizuota šaulių ir savanorių ugniagesybos kursai Alytuje ir Telšiuose. Po šios iniciatyvos buvo suformuota daug šaulių gaisrininkų komandų ir jau rugsėjo mėnesį šauliai sudarė 14 procentų visų Lietuvos ugniagesių.

Kurį laiką šaulių ugniagesių komandos veikė savanoriškai, neturėdamos nei centrinio vadovaujančio organo, nei įstatų. 1930 m. gruodžio 13 d. Krašto apsaugos ir 1931 m. sausio 14 d. Vidaus reikalų ministrai patvirtino „Lietuvos šaulių sąjungos ugniagesių komandų įstatus“. Komandas formavo rinktinės ir būriai. Šių komandų tikslai – „be gaisrų, padėti per gaivalines nelaimes ir rūpintis priešakine apsauga kilus karui. Rinktinių vadai laikomi miestų ir apskričių komandų brandmajorais, o Sąjungos štabo ugniagesių inspekcijos nariai – brandinspektoriais, jos vedėjas – branddirektoriumi. Taisykles ir instrukcijas leidžia Sąjungos vadas (tuomet viršininkas), ugniagesių inspekcija ir rinktinių vadai. Šaulių ugniagesių komandos nariai galėjo būti ir ne šauliai, bet komandų viršininkai turėjo būti šauliai – atsargos karininkai ar kariai. Centrinę šaulių ugniagesių vadovybę, įsikūrusią LŠS štabe, sudarė trys brabdinspektoriai ir branddirektorius. 1931 m. brandinspektoriais buvo paskirti mjr. M. Karaša, kpt. A. Goncerauskas ir A. Petruškevičius. Branddirektoriumi iki 1933 m. buvo mjr. A. Ružancovas, vėliau mjr. M. Karaša.

Patvirtinus šaulių ugniagesių komandų įstatus ir priėmus kai kuriuos teisinius aktus, 1931 m. birželio 1 d. Lietuvoje jau buvo įregistruotos 128 šaulių ugniagesių komandos, kuriose buvo 2442 ugniagesiai, iš jų sudarė – 1588 šauliai. Tų pačių metų spalio 28 – 29 d. Kaune buvo sušauktas šaulių ugniagesių komandų viršininkų suvažiavimas.

1933 m. šauliai sudarė 47 procentus visų Lietuvos ugniagesių, todėl Sąjungos ugniagesybos inspekcija buvo pakviesta į Lietuvos ugniagesių organizacijų sąjungą (LUOS).

1937 m. sausio 1 d. 21 – oje šaulių rinktinėje buvo 192 ugniagesių komandos su 5591 nariu.

1938 m. šauliai ugniagesiai turėjo 9 ugniagesių automobilius ir 20 motorinių siurblių. 1932 m. į gaisrus šaulių komandos išvažiavo 141 kartą, o 1937 m. – 96 kartus. Šaulių ugniagesių komandose buvo ir apie 100 šaulių moterų.

Kauno rinktinės šaulių ugniagesių komandas apmokė ir kursams vadovavo (1936–1940 m.) tuometinis Kauno savivaldybės ugniagesių komandos brandmajoras šaulys Stasys Dumčius (šaulio, Seimo nario prof. Arimanto Dumčiaus tėvas), kuris tuo pačiu vadovavo Pilies būriui ir būrio ugniagesių komandai ir už nuopelnus ugniagesyboje buvo apdovanotas Šaulių žvaigždės medalių.

Manome, kad su laiku Šaulių sąjungoje atgims šaulių ugniagesių tradicijos. Priešgaisrinės apsaugos veikla jau rimtai susidomėjo Židikų ir M. Pečkauskaitės vidurinės mokyklos jaunieji šauliai. Reikėtų paminėti, kad jau daugelį metų priešgaisrinėje apsaugos sistemoje sėkmingai tarnauja LŠS štabo Garbės sargybos kuopos vėliavnešys S. Slavinskas, Klaipėdos šauliai daug kuom prisidėjo likviduojant gaisrą Smiltynėje ir kt.

Be to, 1997 m. liepos 2 d. LR Seime priimtame Lietuvos Respublikos Šaulių sąjungos įstatyme tarp kitų Sąjungos tikslų ir uždavinių numatyta, kad šauliai teikia pagalbą policijai ir Civilinės apsaugos tarnybai avarinių ir stichinių nelaimių atvejais, kai gresia pavojus žmonių gyvybei ir turtui.

Nuotraukoje: Šaulių sukarintos ugniagesių I rinktinės Pilies kuopos vadas Stasys Dumčius, 1937 m. Iš prof. Arimanto Dumčiaus asmeninio albumo

Stasys Ignatavičius ir Gintautas Tamulaitis, LŠS Kauno apskrities Vytauto Didžiojo 2-osios rinktinės šauliai

Man šlamėtų šilai, man žvaigždynai žėrėtų,

                                                                 Ir svaigintų papievių kvapu,

                                                                 Jei partizano akim į mane nežiūrėtų,

                                                                 Melsvos akys iš brolių kapų….

(Partizanų daina)

Birželio 15-ąją, minint Gedulo ir vilties, Okupacijos ir genocido dienas, Prienų rajono Veiverių Šv. Liudviko bažnyčioje šv. Mišiomis prasidėjo iškilmės, skirtos Veiverių „Skausmo“ kalnelio įkūrimo 25-osioms metinėms ir Tauro apygardos partizano Arūno, politinio kalinio, ilgamečio Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininko (dabar pirmininko pavaduotojo), Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriaus, dim. kpt. Antano Lukšos 90-mečio (gimė 1923 metų gegužės 31 dieną), jubiliejų paminėti. Bažnyčioje šv. Mišias aukojo Veiverių parapijos klebonas Robertas Bruzga ir Pažėrų parapijos klebonas Kazimieras Skučas.

Po apeigų bažnyčioje sugiedojus Lietuvos valstybės himną, LR Seimo nariai, Prienų rajono savivaldybės ir Veiverių seniūnijos atstovai, buvę partizanai, politiniai kaliniai ir tremtiniai, Kauno ir Marijampolės rinktinių šauliai, kraštiečiai buvo pakviesti į „Skausmo“ kalnelį, kur ir įvyko oficialioji renginio dalis.

Renginį pradėjo „Skausmo“ kalnelio įkūrėja, ilgametė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Prienų filialo, pirmininkė, nenuilstama visuomenininkė Dalytė Raslavičienė. Kalbėdama ji prisiminė, kaip gimė mintis Raslavičių šeimai priklausančioje žemėje, kur karo metų apkasuose buvo užkasami nužudyti šio krašto Lietuvos partizanai,  perlaidoti ir žuvusių partizanų palaikus, kurių užkasimo vietas daugiausiai nurodė giminės ir jos uošvis Jonas Raslavičius – įkurti „Skausmo“ kalnelį. 1988 metų balandžio 8 dieną ji sukvietė vietos Sąjūdžio aktyvistus, buvusius partizanus, politinius kalinius, tremtinius, geros valios žmones ir ėmėsi kilnaus darbo. D. Raslavičienė minėjo, kad tuomet jai teko susidurti su dideliais sunkumais, patirti daug grasinimų ir patyčių, ne kartą teko tvarkyti bolševikinių barbarų suniokotą vos gimusią šią sakralinę lietuvių tautai vietą. Tačiau jau 25 metus „Skausmo“ kalnelis gyvuoja, čia ilsisi 75 iš apkasų, pamiškių, pakelių, pelkių, miškų, laukų surasti žuvusių Lietuvos partizanų palaikai. Kalnelį aplanko ne tik vietos gyventojai, bet ir atvykę iš visų Lietuvos vietovių, užsienio šalių piliečiai, Lietuvos ir užsienio valstybių kariuomenių bei visuomeninių organizacijų, mokyklų bei universitetų atstovai. Jie padeda gėlių, pagerbia perlaidotuosius. Čia pravedamos Lietuvos rezistencijos laikotarpio istorijos pamokos. Dalytė Raslavičienė paminėjo, kad pirmąjį geležinį kryžių „Skausmo“ kalnelyje įsmeigė Lietuvos partizanas Antanas Lukša, antrąjį medinį koplytstulpį – klebonas Kazimieras Skučas.

Kalbėdamas A. Lukša pabrėžė, kad „susirinkome šiandien gedulingą Lietuvai dieną, kuomet raudonieji okupantai įsibrovė į Lietuvą, terorizavo ir trėmė mūsų motinas ir vaikus, kai žuvo pirmasis lietuvis…“. „Dar sovietmečiu, 1988 metų rudenį, mūsų klebonas K. Skučas pranešė, kad netoliese Veiverių krūmuose guli niekdarių numestas kryžius. Su sūnumi Kęstučiu tą kryžių suradome ir šiame kalnelyje, tada dar tik kalvoje, pastatėme. Vėliau D. Raslavičienės ir jos vyro Tiliaus dėka ir užgimė „Skausmo“ kalnelis.“ Lietuvos partizanas Antanas Lukša, čia pastatęs paminklus savo žuvusių brolių partizanų: Jurgio-Piršlio, Juozo-Skirmanto, Stasio-Juodvarnio, ir Tauro apygardos geležinio Vilko rinktinės vadui Juozui Stravinskui-Žiedui ir septyniems kartu žuvusiems bendražygiams atminti, pakvietė Lietuvos šaulių sąjungos štabo Garbės sargybos kuopos šaulius, vadovaujamus kuopos vado Vitalijaus Apanasenko, trimis ginklų salvėmis pagerbti: Lietuvos partizanus ir politinius kalinius, tremtinius ir Tėvynę Lietuvą.

Seimo narys Andrius Palionis kalbėjo, kad „stipri tauta esame, kol gerbiame ir mylime savo žemę, tautą, kalbą ir istoriją“. Pasisakydamas palietė tremties ir partizanų kovų temas.

LPKTS valdybos pirmininkas Edvardas Strončikas kalbėjo: „Važiuodamas į šį renginį pirmiausiai pagalvojau apie Pilėnus. Skausmą niekas negali sunaikinti, skausmas – stipresnis už ugnį. Todėl ir šis kalnelis vadinamas „Skausmo“ kalneliu. Lukšų šeima kaip smuikas, kuriam žiaurūs okupaciniai gyvenimo vingiai nudraskė stygas – trys broliai didvyriškai žuvo partizaninėje kovoje, tėvas Simanas enkavedistų nukankintas mirė kankinio mirtimi. Tik Mama Ona sulaukė iš gulagų vienintelio sūnaus Antano. O Lietuvos Nepriklausomybės sulaukė tik Antanas Lukša.“

Seimo narys Vytautas Kamblevičius kalbėjo apie okupaciją, tremtį ir didvyrišką partizanų kovą prieš okupantus. Minėjime taip pat pasisakė Prienų rajono savivaldybės atstovas Justinas Krikštolaitis, Veiverių seniūnas Vaclovas Ramanauskas ir kiti. Visi pasisakiusieji sveikino Dalytę Raslavičienę ir Antaną Lukšą. Jiems buvo įteikti padėkos raštai, atminimo dovanos. LPKTS padėkos raštai buvo įteikti ir pagalbininkams, aktyviai prisidėjusiems prie „Skausmo“ kalnelio kūrimo ir puoselėjimo. Iškilmių metu susirinkusiems grojo ir patriotines dainas atliko Skriaudžių pagrindinės mokyklos jaunosios kanklininkės, vadovaujamos Vilmos Pučkienės, Kauno vyrų choras „Perkūnas“, vadovaujamas doc. Romaldo Misiukevičiaus, Marijampolės šaulių rinktinės Vilkaviškio Petro Karužos šaulių kuopos ansamblis „Bočiai“ ir Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų orkestro fleitininkas Algirdas Tamulaitis. Iškilmėms baigiantis sutartinai skambėjo „Ilgiausių metų ilgiausių“ Lietuvos rezistencijos istorijos puoselėtojams Antanui Lukšai ir Dalytei Raslavičienei garbingų jubiliejų proga.

Norėčiau priminti, kad tarp kelių dešimčių „Skausmo“ kalnelyje pastatytų paminklų ir kryžių, išdidžiai stovi tuometinio LŠS išeivijoje Sankt Petersburgo Romo Kalantos kuopos vado Antano Gudonio ir kuopos narių iniciatyva bei surinktomis lėšomis 1995 metų liepos 15 dieną atidengtas ir pašventintas paminklas „Žuvusiems ginant Lietuvos laisvę“. Statant šį paminklą ir organizuojant pašventinimo iškilmes, daugiausiai prisidėjo tuometinis LŠS vadas Rimvydas Mintautas, vado pavaduotojas Stasys Ignatavičius, Kauno Vytauto Didžiojo rinktinės vadovybė ir šauliai.

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė su Lietuvos šaulių sąjungos vadovybe aptarė organizacijos svarbą aštrėjant geopolitinei situacijai regione ir pasirengimą šalies gynybai.

Pasveikinusi vadovybę artėjančių 25-ųjų Lietuvos šaulių sąjungos atkūrimo metinių proga, Prezidentė pabrėžė, kad Lietuva bus stipri tol, kol patriotiški jos piliečiai bus pasiruošę ginti savo tėvynę.

„Aštrėjant geopolitinei situacijai, sutelkdama patriotiškai nusiteikusius aktyvius žmones, norinčius prisidėti prie valstybės gynimo, Šaulių sąjunga atlieka ypatingą vaidmenį. Tai puikus pilietiškumo pavyzdys”, – sakė šalies vadovė.

Lietuvos šaulių sąjunga vienija įvairių sričių ir profesijų atstovus. Tai, pasak Prezidentės, yra didelė organizacijos stiprybė, kurią reikia kūrybiškai išnaudoti ne tik karinės agresijos akivaizdoje, bet ir taikos metu.

Lietuvos šaulių sąjunga – tai savanoriška sukarinta pilietinės savigynos asociacija, kurios tikslai – stiprinti nacionalinį saugumą telkiant piliečius aktyviai prisidėti prie valstybės gynybinės galios didinimo, viešojo saugumo užtikrinimo, visuomenės pilietinio, patriotinio ir tautinio ugdymo. Organizaciją vienija beveik 7 tūkstančiai narių. Vien tik per 2014 metus į sąjungos veiklą įsijungė per 800 savanorių.

Nuotraukos – R. Dačkus

Patys jauniausi dalyviai su savo instruktoriumi, KASP 8 rinktinės Vilniaus teritorinio karo prievolės ir komplektavimo skyriaus vyresniuoju specialistu, štabo seržantu Igoriu Bartanovičiumi

Justina ZIBOLYTĖ, KASP Didžiosios Kovos apygardos 8-osios rinktinės 805-osios kuopos savanorė eilinė

Balandžio 22 d. į Pačiabatų mišką (Šalčininkų r.) trims dienoms sugužėjo Lietuvos šaulių sąjungos Vilniaus apskrities Karaliaus Mindaugo šaulių 10-osios rinktinės Šalčininkų 11-oji kuopa, Jašiūnų „Aušros“ vidurinės mokyklos jaunieji šauliai, vadovaujami muzikos mokytojo Vytauto Latono, Baltosios Vokės „Šilo“ gimnazijos jaunieji šauliai, vadovaujami Eduard Veder, jaunieji šauliai iš Kalesninkų ir Paberžės būrio jaunieji šauliai. Pirmą kartą į Šalčininkų kuopos pratybas atvyko keturi Vilniaus suaugusių šaulių atstovai iš „Šventaragio“ bei „Tauro“ kuopų. Pratybose dalyvavo vadovai: Bronius Bagdanavičius, Tomas Bagdanavičius, Vidmantas Petras Kuprevičius, Rimas Kuklys, Anželika Veder, Arvydas Norkūnas, Marius Arnastauskas, Igoris Bartanavičius, instruktoriai iš Krašto apsaugos savanorių pajėgų Didžiosios Kovos apygardos 8-osios rinktinės atkurtos 809-osios Šalčininkų kuopos jaunesn. eil. Ivona Puzyno, 805-osios Ukmergės kuopos vyr. ltn. Vytautas Garšva ir eil. Justina Zibolytė.

Lietuvos šaulių sąjungos Vilniaus apskrities Karaliaus Mindaugo šaulių 10-osios rinktinės, Šalčininkų 11-osios kuopos vadas vrš. Eimantas Tamulynas organizuoja tokias pratybas miške jau ne pirmą kartą. Šiose pratybose dalyvauja beveik 140 šaulių. Pratybų organizatorius džiaugėsi ne tik dalyvių gausa, bet ir daug žadančiomis pratybomis bei puikiomis oro sąlygomis. Atvykę dalyviai iškart užsiregistravo ir kibo į darbus. Visi jaunieji šauliai buvo padalyti į keturis būrius, o šauliai į keturis skyrius. Džiugu, kad šiose pratybose sulaukta dar gausesnio būrio šaulių ir jaunuolių, kuriems tokios pratybos pirmosios.

Pirmąją pratybų dieną buvo vedama teorinė ir praktinė paskaita visiems esamiems ir būsimiems jauniesiems šauliams. Ypač sudomino būsto statymas miške iš gamtoje esančių priemonių. Smagu, kad vakarienę ruošė patys šauliai.

Kitą rytą, pasigirdus komandai: „Kelt“, imta ruoštis dar vienai naujų nuotykių ir įspūdžių dienai. Ši skaniais pusryčiais prasidėjusi diena žadėjo dar daugiau žinių ir praktikos. Šauliai buvo labai geros nuotaikos ir džiaugėsi kai kam jau pažįstama, o kai kam dar visiškai nauja patirtimi. Antrosios dienos paskaitos buvo apie nebylaus valdymo signalus, kuriuos  būriai išbandė miške, apie pirmosios pagalbos suteikimą ir karo topografiją. Po pietų kiek toliau nuo būstų vyko paskaita apie maskavimąsi, šią paskaitą vedė instruktorės jaunesn eil. I. Puzyno ir eil. J. Zibolytė. Įgytas žinias jaunuoliai panaudojo praktiškai, užsimaskuodami miške. Tuo metu pažengę šauliai, papusryčiavę, susiruošę ekipuotę ir pasitreniravę, kartu su instruktoriumi mokėsi žvalgybos, šturmo variantų ir kitų taktinių elementų.

Antrąją pratybų dieną pasisvečiuoti atvyko Lietuvos šaulių sąjungos vadas ats. plk. ltn. Liudas Gumbinas, stebėjęs pažengusių šaulių pasirengimą taktikai bei jaunųjų šaulių mokymus, per kuriuos jaunuoliai šaudė šratiniais ginklais ir mokėsi taktikos. Jis lankė jaunuosius šaulius jų pasistatytuose būstuose, kalbėjo su jais apie šias ir artėjančias pratybas, pabendravo su Šalčininkų 11-osios kuopos ir kitais atvykusiais vadais.

KASP 8-osios rinktinės 805 kuopos instruktorė eil. Justina Zibolytė esamiems ir būsimiems jauniesiems šauliams pasakoja apie maskavimąsi

Kaip visada pratybų dalyviai kruopščiai sutvarkė pratybų vietą. Susitvarkius, prieš pat atsisveikinimą visi šauliai buvo sukviesti į vadavietę, kur apdovanoti geriausiai pasirodę jaunieji šauliai ir šauliai, pasveikintas gimtadienį šventęs jaunasis šaulys.

Norintys tapti Lietuvos šaulių sąjungos nariais visą reikiamą informaciją gali rasti interneto svetainėje: http://www.sauliusajunga.lt/.

Sofija Putvytė-Mantautienė, moterų šaulių vadė 1936–1940 m.

Kristina STADALNYKAITĖ, Vilnius

Pirmieji žingsniai

1918 m. vasario 16 d. dvidešimt Lietuvos Tarybos narių pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, kuriuo buvo deklaruota nepriklausomybė nuo tuo metu jau bolševikinės Rusijos ir kaizerinės Vokietijos. Pasirašytas dokumentas skelbė apie jaunos valstybės susiformavimą, tačiau neužtikrino saugumo nuo išorinių veiksnių. Galutinai Lietuvos nepriklausomybė buvo įtvirtinta vykstant Nepriklausomybės kovoms 1918–1920 m. Iš šiaurės rytų į Lietuvą veržėsi Raudonoji armija, pietvakariuose vyko susidūrimai su Lenkų kariuomene, o šiaurėje grasino bermontininkai. Ką tik susiformavusiai Lietuvos kariuomenei buvo sunku atlaikyti puolimus iš visų pusių, todėl suvokta, kad reikalinga visuomenės pagalba. Tuo metu pradeda kurtis pirmieji partizanų būriai, kurių tikslas – „nesitraukiant nuo savo gyvenamų vietų padėti kariuomenei“[1]. Vietinių gyventojų partizanų būrius galima laikyti pirmosiomis Šaulių sąjungos užuomazgomis, nes Kaune susibūrusio savanorių partizanų būrio vado Mato Šalčiaus iniciatyva 1919 m. birželio 27 d. buvo sušauktas susirinkimas, kurio metu patvirtinta Šaulių sąjungos organizacija, pradžioje veikusi kaip sekcija prie Sporto sąjungos, o vėliau tapusi visus Lietuvoje veikusius savanorių būrius jungiančiu organu, kurio idėjos pradininku yra laikomas Vladas Putvinskis-Pūtvis[2].

Tarpukariu susikūrusi Šaulių sąjungos organizacija tapo visuomenine, subūrusia vyrus ir moteris. Šaltiniuose minima, kad moterys jau nuo pat pirmų Šaulių sąjungos susikūrimo dienų stojo į kovą už Lietuvos laisvę ir šalia vyrų, kiek leido galimybės, veikė organizacijoje. Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad kovų dėl Lietuvos nepriklausomybės metu moterys labiau veikė aprūpinimo ir šelpimo srityje. Būtent labdara buvo viena iš moterų šaulių veikimo krypčių.

Pagal „Pagrindinius Lietuvos šaulių sąjungos įstatus“ moterys šaulės galėjo tapti Sąjungos narėmis jau nuo pat pirmų jos veikimo dienų ir lygiomis teisėmis dirbti organizacijoje[3], tačiau moterų skaičius buvo toks mažas, kad jos nesugebėjo sudaryti jokio administracinio vieneto. Todėl apie moterų darbus ir ypač labdaringą veiklą nuo 1919 m. kalbėti yra itin sunku. Galima atrasti tik pavienių atvejų. Štai Sofija Putvytė-Mantautienė prisimena, kad dar 1921 m. buvo susirūpinta Kauno priemiesčių vaikais, kuriems, šaulių vyrų ir moterų dėka, buvo įsteigta vaikų aikštelė, o tam, kad turėtų lėšų jos įsteigimui, rinkliavą padarė šauliai ir šaulės[4]. Taip pat yra užsimenama, kad moterys rengė paskaitas, kursus, o be to, dar kūrė įvairius paramos fondus, pavyzdžiui, karių šelpimo[5]. Tačiau vienetinių, literatūroje minimų atvejų neužtenka atlikti platesniam 1919–1927 m. laikotarpio tyrimui, nes iki 1927 m. moterų šaulių veikla buvo labiau atsitiktinė, pasižyminti tik pavienėmis akcijomis.

Sistemingesnė ir platesnė moterų šaulių veikla prasideda tik nuo 1927 m., kai leidinyje „Trimitas“ pasirodo raginimai lietuvei stoti į šaulių gretas, o Kaune kovo 14 d. įvyksta pirmasis Kauno būrio moterų šaulių iniciatyva sukviestas susirinkimas, kuriame buvo kalbėta apie moterų organizavimosi reikalus, taip pat aptartas jų uniformos klausimas[6].

Dar prieš Kauno būrio moterų šaulių suvažiavimą „Trimite“ pasirodė straipsnis, kuriame pabrėžta, kad moterų gretos Lietuvos šaulių sąjungoje nedidelės, nes lietuvė galbūt tikėjusi, kad įstojus į Šaulių sąjungą reikės kovoti su ginklu rankoje. Buvo būtina nuraminti moteris ir padėti suvokti, kad šaulės darbas yra šiek tiek kitoks nei vyro šaulio: „Turėdami dešimčius tūkstančių ginkluotų vyrų šaulių, pasiruošusių kasdieną stoti į kovą, mes beveik neturime sanitarijos, neturime, kas tuos vyrus maistu, rūbais ir kitais, atrodančiais antraeilės svarbos, bet iš tikrųjų labai svarbiais ir kare būtinais dalykais aprūpintų. [...] Juk yra tokių darbų, kur vyras dešimteriopai mažiau įstengia už moterį padaryti. Pavyzdžiui – aukų rinkimas…“[7] Vadinasi, vienas iš pagrindinių moters darbų yra pagalba kitiems. Žinoma, į teiginį „[...] kare būtinais dalykais aprūpintų“ reikėtų žiūrėti kritiškiau, nes pagalba kitiems, parama, labdara neapsiriboja vien karo lauku. Tokiu teiginiu labiau norima pabrėžti, kad moteris šaulė, kilus karui, gali ir kitokiu būdu padėti vyrams.

Taip pat dėmesį reikėtų labiau kreipti į mintį, kad aukų rinkime (o tai ir yra vienas iš labdaringos veiklos įgyvendinimo būdų) moterys sugeba padaryti daug daugiau negu vyrai[8]. Buvo svarbu, kad moteris suvoktų, jog būdama Šaulių sąjungos nare, tam tikra prasme, gali specializuotis, t. y. dirbti kultūrinį, auklėjamąjį, švietėjišką darbą. Vis dėlto turbūt viena plačiausių sričių, kurioje moteris šaulė galėjo atiduoti visas savo jėgas, buvo labdaringa veikla, pagalba ir parama kitiems, nereikalaujant jokio atlygio. Tereikėjo užsibrėžti kilnų tikslą, turėti susiformavus mintį, kodėl reikia padėti, kodėl reikia rinkti, kodėl reikia rengti. Tokiu būdu ir labdaringas darbas turėjo įgauti prasmę ne tik šaulės, bet ir visuomenės susiformuotoje pasaulėžiūroje.

Labdaringa veikla tarpukariu buvo itin paplitusi tarp moterų šaulių, tačiau Lietuvos šaulių sąjunga nebuvo labdaringa organizacija. Labdara buvo tik viena iš Sąjungos veikimo sričių. Moterys šaulės aktyviai užsiėmė pagalba bei labdara kitiems, tačiau pirmuosius keletą metų, kai kūrėsi Laikinoji moterų šaulių valdyba ir buvo įformintas moterų šaulių veikimas, kalbėti apie nuopelnus dirbant labdaringą darbą sunku. Galima teigti, kad tam įtakos turėjo keletas priežasčių. Moterų šaulių skaičius visoje Lietuvoje dar buvo per mažas, kad jos sudarytų skyrius arba būrius ir veiktų atskirai nuo vyrų, o tai suponavo ir kitą priežastį – nesudarydamos atskirų vien moteriškų junginių, jos, norėdamos dirbti šaulišką darbą, privalėjo veikti kartu su vyrų būriais. Dėl pastarosios priežasties šaltiniuose ypač sudėtinga atskirti, kur yra moterų indėlis, nes dažniausiai minima bendrai – „Šaulių būrys“, nors yra žinoma, kad tame būryje kartu veikė ir moterys.

Šį teiginį galima pailiustruoti ne vienu pavyzdžiu. 1927 m. vasario 25 d. įvyko Paežerėlių šaulių būrio visuotinis susirinkimas, kuriame buvo paminėta rinkliava Šaulių sąjungai, tačiau yra pabrėžiama, kad šios rinkliavos vykdyme ir aukų rinkime ypač pasižymėjo dvi šaulės panelės[9]. Taip pat „spalio 30 dieną Papilės šaulių būrio valdyba nutarė [...] Kalėdoms surengti viešą vakarą, suruošti rinkliavą būrio vėliavai. Rinkliava jau pravesta. Aukas renkant atsižymėjo šaulys Virkutis ir šaulė Kondrataitė“[10]. Štai 1927 m. rugpjūčio 12 d. Onuškio valsčiuje ką tik įsisteigęs Žilinų šaulių būrys tą pačią dieną surengė gegužinę, kurios metu žmonių buvo susirinkę gana daug, nes bilietai buvo pigūs, tačiau nepaisant to, pelno surinkta 26 Lt, o gegužinė įvyko tik moters ponios Onos Čenkuvienės dėka[11].

Tai yra tik keletas pavyzdžių, atskleidžiančių, kad moterys šaulės ir po 1927 m. dirbo kartu su vyrais. Nors šiuo laikotarpiu dar nebuvo suburtų moterų šaulių būrių ar kitokio pobūdžio junginių, o šios kelios iliustracijos neatskleidžia visų moterų šaulių organizuotų darbų, įvairių rinkliavų, aukojimų ir pan., tai jau leidžia susidaryti pradinį vaizdą apie moterų šaulių veiklą, kur aiškiai matyti tendencija užsiimti labdara.

Besiplečianti moterų šaulių labdaringa veikla

1933 m. liepos 2–3 d. įvyko Pirmasis visuotinis moterų šaulių skyrių atstovių suvažiavimas. Tai buvo didelis žingsnis moterų šaulių veikloje, nes pirmą kartą pavyko sušaukti atstoves iš visų Lietuvoje esančių moterų šaulių skyrių ar būrių. Susirinkimo metu buvo apžvelgiami visi iki tol nuveikti darbai, skaitomi pranešimai apie moterų šaulių atskirų junginių veiklą, sprendžiami organizaciniai klausimai. Suvažiavimo metu pavyko pasiekti, kad pagrindiniu visus moterų šaulių junginius vienijančiu organu taptų Centro komitetas, kurio nares pavyko išrinkti tuo pat metu, t. y. liepos 2–3 d.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad Visuotinis moterų šaulių skyrių atstovių suvažiavimas buvo reikšmingas ir moterų šaulių labdaringai veiklai. Po suvažiavimo Lietuvos šaulių sąjungos leidinyje „Trimitas“ nuskamba tokie žodžiai: „Mumyse gimė naujų minčių, sumanymų bei didesnio ryžtumo kilniam šauliškam darbui.“[12] Šaulėms buvo svarbu, kad „Trimite“ atsirastų kuo daugiau straipsnių, susijusių su moterų šaulių veikla, tad suvažiavimo metu iškeltas klausimas dėl skyriaus, skirto vien moterų šaulių reikalams, įsteigimo laikraštyje[13]. „Trimito“ padėtis, kaip leidžia manyti susirinkimo tekstai, buvo finansiškai sunki, todėl moterys šaulės savo labdaringai veiklai kelia naują uždavinį – susirūpinti Šaulių sąjungos organu „Trimitu“ ir ieškoti priemonių, kuriomis galėtų padėti laikraščiui išsilaikyti.

Pirmojo visuotinio moterų šaulių skyrių atstovių suvažiavimo metu buvo pasiūlyta steigti „Trimito“ fondą, o moterys šaulės per dvejus metus turėtų surinkti 5 000 Lt laikraščio ir jame naujai įsisteigusio moterų skyriaus reikalams[14]. Visi šie siūlymai buvo priimti, o pirmosios Fondui skirtos aukos surinktos suvažiavimo metu.

1933–1934 m. imta organizuoti įvairius renginius, akcijas, viešas rinkliavas. Laikraštyje taip pat pasirodė trumpos žinutės apie skyrių darbą būtent šiuo reikalu. Pavyzdžiui, „Moterų centro komiteto moterų skyriui „Trimite“ išlaikyti gauta iš Kalvarijų moterų skyriaus 100 lit. iš Kėdainių mot. sk. 19,50 lit., iš Šiaulių mot. c. k-to narės E. Klupšienės asmens gausi auka 150 lt.“[15] Apskritai, per 1933–1934 m. buvo surinkta 3 000 Lt aukų iš visų Lietuvoje esančių moterų šaulių skyrių, tačiau paskelbus privalomąją prenumeratą (1934 m. rudenį)[16], aukų rinkimas nukrito nuo moters šaulės pečių. Nors numatyta suma nebuvo surinkta, tačiau naujas moterų šaulių labdaringos veiklos tikslas dar labiau praplėtė veiklos lauką, o labdarybė kaip reiškinys vis labiau plėtėsi tarp moterų šaulių.

Be aukų rinkimo „Trimito“ fondui, 1935 m. įnešta naujų tikslų moterų šaulių labdaringoje veikloje. 1935 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvoje įkuriamas Ginklų fondas, apie kurį informacija pasirodo tuometinėje spaudoje. Svarbu pabrėžti, kad periodinėje spaudoje akcentuojama (šiuo atveju kalbama apie „Trimitą“ ir Lietuvos kariuomenės laikraštį „Karys“) ne tik Fondo svarba (Ginklų fondo tikslas – padėti Lietuvos kariuomenei įsigyti naujų ginklų), bet ir parama jam: „Visi, kas kuo galime, turime paremti krašto ginkluotąsias pajėgas.“[17] „Karyje“ taip pat akcentuojama, kad parama gali būti ne tik piniginė: „Tuo labiau, kad aukoti bus galima ne tik pinigais, kurių dažnai patiems stinga, bet ir vertybės popieriais, brangenybėmis ir kitais daiktais, kuriuos pasidalinti bus lengviau.“[18]

Apie moterų aukas Ginklų fondui galima kalbėti jau nuo 1935 m. Tų metų spalį Tauragės rinktinės moterys šaulės surengė pasilinksminimą, kurio pelnas – 400 Lt – buvo skirtas Fondui[19]. Štai Trakų rinktinės Darsūniškio šaulių būrio moterys šaulės pirmos toje rinktinėje pradėjo vykdyti rinkliavą, kurios metu buvo surinkta ne tik piniginė suma, bet ir daiktai: „[...] pinigais 41,05 lt., daiktais – rankšluosčių raštuotų 10 št., rankšluosčių paprastų – 8 št., užvalkalų 12 št., nosinių drob. 4 št., [...] autų 5 št., kojinių 2 [...].“[20] Utenoje moterys šaulės 1934 m. vasarį surengė vakarą, kurio metu pelnas buvo paskirtas „broliams kariams“[21]. Įdomu tai, kad kariams aukojo ne vien pinigais, nes lėšos, surinktos vakaro metu, turėjo būti skirtos pirkti vilnai, kuri būtų naudojama kojinių ir pirštinių mezgimui.

Pažymėtina, kad, priešingai negu aukos „Trimitui“ ir moterų skyriui jame išlaikyti, lėšų rinkimas Ginklų fondui po metų nenutrūko. Iki pat Lietuvos okupacijos buvo vykdomos įvairios paramos akcijos tam, kad rinktinės, būriai ar skyriai bent kartą būtų prisidėję prie aukų Ginklų fondui. Tai skatino ir pareiškimas, kad būrių vadai turi raginti rengti loterijas, vakarojimus, daryti rinkliavas, o šauliai ir gyventojai turėtų nusistatyti mėnesinį mokestį, kuriuo prisidėtų prie aukų. Pavyzdžiui, Panemunėlyje 1935 m. spalį buvo nutarta, kad kiekvienas šaulys kas mėnesį mokės 0,10 Lt Ginklų fondui[22]. Taip pat kiekvienas būrys privalėjo siųsti ataskaitą, kiek nuveikta Ginklų fondo labui, o tai irgi turėjo įtakos tam, kad moterų šaulių parama Fondui tęstųsi visą 4-ojo dešimtmečio antrąją pusę.

Be aukų rinkimo „Trimito“ reikalams ir Ginklų fondui, 4-ojo dešimtmečio viduryje ir antroje pusėje aktyviai buvo vykdomi kiti labdaringi darbai: rūpinamasi apleistais karių ir šaulių kapais, tvarkomos ir prižiūrimos vaikų aikštelės, viešos, susibūrimų vietos, skiriamas ypatingas dėmesys neturtingoms, sergančioms, kalinčioms motinoms. Taigi galima teigti, kad 4-asis dešimtmetis – tai moterų šaulių labdaringos veiklos plėtimosi laikotarpis, jo metu atsiradę tikslai nenutrūko po vieno ar kito atlikto gero darbo, o tęsėsi iki pat nepriklausomybės saulėlydžio.

Dar keletas labdaringų darbų

Kaip jau minėta, labdaringa veikla tarpukariu buvo paplitęs reiškinys. Veikė įvairios paramos ir labdaros organizacijos, globojančios vaikus, neturtingas motinas bei šeimas ir panašiai. Jaunoje Lietuvos Respublikoje labdaringi renginiai taip pat buvo dažnas ir nieko nestebinęs reiškinys. Labdarybė Šaulių sąjungoje buvo itin skatinama. Vienas labdaringas tikslas keisdavo kitą, o moterys šaulės, kaip bene didžiausios I-osios Lietuvos Respublikos laikais veikusios organizacijos narės, privalėjo rūpintis labdara, todėl moterų šaulių labdaringa veikla nesibaigė ir valstybei lemtingais 1939-aisiais.

1939 m. kovo 21 d. Lietuva neteko Klaipėdos ir Klaipėdos krašto, o 1939 m. spalį po beveik dvidešimties metų pagaliau pavyko atgauti Vilnių ir Vilniaus kraštą. Tam, kad klaipėdiečiai būtų efektyviau remiami, buvo sukurtas Komitetas Klaipėdos krašto nukentėjusiesiems remti, kuriam priklausė moterų šaulių vadė Sofija Putvytė-Mantautienė[23]. Moterys šaulės turėjo rodyti pavyzdį ir vienos pirmųjų įgyvendinti šį tikslą – rinkti aukas klaipėdiečiams. Aukos buvo įvairios: nuo maisto produktų, pvz., sviesto, iki drabužių, pinigų.

Parama vilniečiams sulaukė naujų labdaringos veiklos įgyvendinimo formų. Ką tik Lietuvai atitekęs kraštas buvo nualintas – stigo maisto, paprasčiausių buities daiktų. Reikėjo aukoti ir dirbti. Be aukų rinkimo, kuris buvo įprastas moterims šaulėms, pradėtos organizuoti maisto tiekimo grupės neturtingiems vilniečiams, ypač motinoms ir vaikams. Vis dėlto šaltiniai parodė, kad maitinimo grupės taip ir nepradėjo savo darbo, nes buvo išsiaiškinta, kad padėtis Vilniuje nebuvo tokia tragiškai bloga[24]. Dėmesys buvo sutelktas į moksleivių švietimą. 1940 m. pavasarį moterys šaulės pradėjo organizuoti moksleivių iš Vilniaus krašto atvykimą. Savanorės šaulės turėjo priimti vaikus į savo namus ir visą vasarą rūpintis jų auklėjimu bei išgyvenimu[25], tačiau 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvos valstybę ir visos veikusios organizacijos buvo likviduotos. Šaulių sąjunga, o kartu ir moterys šaulės turėjo sustabdyti savo veiklą taip ir nebaigusios įgyvendinti visų savo tikslų ir uždavinių. Nutrūko ir moterų šaulių labdaringa veikla.

Ylakių moterys šaulės tvarko Nepriklausomybės aikštę. Šaltinis – LCVA, A48-379

Gintaras LUČINSKAS, Alytus

2010-iesiems einant į pabaigą, šaltą gruodžio 14-osios popietę, kai už lango siautė pūga, pavyko pabendrauti su Anele Sinickiene (Vasiliauskaite). Ši alytiškė, prieškario Lietuvos šaulių sąjungos narė, šių metų gegužę atšventė garbingą 100 metų jubiliejų, todėl buvo įdomu išgirsti visą amžių nugyvenusios moters pasakojimą apie nueitą gyvenimo kelią, istorinę praeitį, taip pat sužinoti, ką mano apie šių dienų politines realijas.

Anelė Vasiliauskaitė gimė 1910 m. gegužės 26 d. Alytaus apskrities Alytaus valsčiuje, Kriaunių kaime (Rumbonių parapijoje) ūkininkų Petronėlės (Mankauskaitės) ir Jurgio Vasiliauskų šeimoje. 1914 m., prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, J. Vasiliauską mobilizavo į Rusijos kariuomenę, iš kurios grįžo tik 1917 m. Kol tėvas tarnavo kariuomenėje, likusiesiems šeimynykščiams padėdavo motinos brolis Antanas Mankauskas. Šeimoje augo 8 vaikai: 4 broliai ir 4 seserys. 23 ha ūkyje darbų netrūko: vasarą lauko darbai, žiemą – audimas, verpimas. Tėvas Jurgis dar užsiėmė amatais: kaustė arklius, meistravo vežimus, roges, o žiemą vaikams karuseles ant ledo. Visi buvo darbštūs, tad didesnių nepriteklių nepatyrė.

A. Vasiliauskaitė mokėsi Alytaus vls. Dubėnų pagrindinėje mokykloje, po pamokų vaidino dramos būrelyje, turėjo gražų balsą. Priklausė ir „Pavasarininkų“ organizacijai. Mokytojas Motiejus Ražanskas buvo puikus pedagogas, ugdytinius gerai išmokydavo.

1932 m. lapkritį Panemuninkų mokykloje pradėjo dirbti mokytojas, atsargos karininkas Jonas Sinickas. Jis buvo aktyvus renginių organizatorius, į veiklą įtraukdavo ir vietinį jaunimą. Šis dideliame Vasiliauskų name rinkdavosi padainuoti, pašokti. Renginių, vaidinimų metu ir užsimezgė dviejų jaunuolių Anelės ir Jono meilė.

1934 m. rugpjūčio 25 d. Anelė ir Jonas Sinickai susituokė Rumbonių parapijos bažnyčioje. Tų pačių metų spalį šeima persikėlė gyventi į Panarą (Liškiavos vls.), kur mokytojas buvo paskirtas dirbti pradinėje mokykloje. 1935 m. J. Sinickas dalyvavo šaulių fizinio lavinimo kursuose Palangoje, iš kur parvežė mylimai žmonai gintaro karolius. Nupirko juos už 50 Lt. Tuo laiku tai buvo labai dideli pinigai, tačiau mokytojai gaudavo padorų atlyginimą (apie 150–180 Lt.). Tuos karolius senolė šypsodamasi parodė ir šių eilučių autoriui.

1935 m. vasarą Merkinėje vyko Senovės dienos. Sutinkant Respublikos Prezidentą Antaną Smetoną, aš vadovavau ir vedžiau šaulių moterų būrį. Ne tik mano vyras Jonas vadovavo šauliams, bet ir aš buvau šaulių moterų būrio vadė. Teko šaudyti šaudykloje iš karabino. Su Ryliškių šaulėmis vykome ekskursijon į Kauną, aplankėme šokolado fabriką „Tilka“. 1940 m. pavasarį važiavome į Vilnių, lankėmės ir prie J. Basanavičiaus kapo. Aktyvi buvau, – prisiminė jaunystę pasakotoja.

Kartu su vyru mokytoju ji gyveno įvairiose vietose – Klepočiuose, Ryliškiuose, Noragėliuose, po karo – Janėnuose, Plasapninkuose, Druskininkų kaime. Buvo ištikima vyro pagalbininkė ir palydovė bei gera šeimininkė: palepindavo mylimą vyrą ir skaniais tortais.

1939 m. kovo 29 d. – balandžio 30 d. A. Sinickienė lankė ir baigė Žemės ūkio rūmų organizuotus kursus Ryliškiuose, įgijo kulinarijos ir kitų praktinių įgūdžių. 1942 m. gegužės 6 d. – birželio 6 d. lankė ir baigė Žemės ūkio rūmų organizuotus mezgimo kursus Seirijuose.

1941 m. birželio 14 d. jauną šeimą buvo numatyta ištremti į Sibirą. Tik laimingo atsitiktinumo dėka pavyko išvengti šiurpios kelionės. J. Sinickas dalyvavo mokytojų konferencijoje Alytuje, Šaulių namuose. A. Sinickienė su dukra iš Seirijų maršrutiniu autobusu ruošėsi važiuoti į Alytų, o vėliau visi kartu – į krikštynas vyro tėviškėje Šlavančių kaime. Namuose priešai nieko nerado. Sužinoję apie iškilusią grėsmę, Sinickai iki karo pradžios slapstėsi ir nakvojo kaimynų kluonuose.

Karo pabaigoje Noragėliuose į namus užėję raudonieji partizanai atėmė iš mokytojo rašomąją mašinėlę. Buvo sunkumų, kai vėl sugrįžo sovietų okupantai. Teko persikelti gyventi kitur, nes abu – buvę šauliai, o vyras dar ir karininkas – sovietų valdžiai atrodė nepatikimi. 1947 m. brolio Juozo sovietiniai aktyvistai „išbuožino“, o 1951 m. privertė iš savo ūkio Kriaunių kaime persikelti į Zaidus.

Sinickams pasidarė lengviau gyventi, kai Alytuje 1960 m. pasistatė namą. Jame šimtametė senolė, vyresniosios dukros prižiūrima, ir dabar tebegyvena. Ponia Anelė per radiją klausosi pamaldų, domisi politika, turi savo nuomonę apie valdžią.

Aš gyvenu jau septintoje santvarkoje, išgyvenau du baisius karus. Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečiai žiaurūs buvo. Prisimenu, atėmė mūsų kiaulę, sumušė mano tėvą, kai šis nenorėjo turto atiduoti. Smetonos laikais valdininkai nevogė, vertino savo tarnybą, buvo patriotiškesni. Žmonės, ypač jaunimas, aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, negirtavo. Brolis Andrius baigė Karo mokyklą, vėliau tapo mokytoju; brolis Jurgis tarnavo policijoje, o brolis Stasys pokaryje tapo partizanu ir žuvo. Sovietmečiu labai tikėjome ir laukėme, kada Lietuva vėl bus laisva. Labai gerai, kad šalyje vadovauja Prezidentė. Moterys yra rūpestingesnės. Pagirtina, kad Dalia Grybauskaitė viskuo rūpinasi, – kalbėjo pašnekovė.

J. Sinickas mirė prieš 23 metus, tačiau 2 dukterys, 4 vaikaičiai ir 5 provaikaičiai neleidžia mamai, senelei ir prosenelei pasijausti vienišai, dažnai aplanko. Vaikaitė Rima, socialinių mokslų daktarė, 100 m. jubiliejaus proga įteikė nepaprastą dovaną – Gyvenimo kroniką. Knygoje-albume sudėta daugiau nei 100 nuotraukų iš jubiliatės gyvenimo.

Dukros Astutės Laurinavičienės teigimu, mama mėgsta bendrauti, ragina neliūdėti, pati nestokoja optimizmo – gal tai ir yra ilgo gyvenimo paslaptis.
Palikdamas jaukius garbingos istorijos liudytojos namus, su pagarba linkėjau jai stiprios sveikatos, kad dar ilgai artimuosius džiugintų savo optimizmu, meile gyvenimui. Turbūt kiekvienas galėtume pasimokyti iš visą amžių nugyvenusios moters, kaip reikia vertinti gyvenimą.

Anelės Sinickienės šeimos albumo nuotr.

Nuotraukose:

1.  Anelė Vasiliauskaitė. Kriauniai, 1934 07 05.

2. Šauliai Anelė ir Jonas Sinickai. Širvintos, 1940 m. pavasaris.

3. A. ir J. Sinickų šeima su dukromis Astute ir Regina. Noragėliai, 1948 m.

4. A. Sinickienė. Alytus, 2010 m. gegužės 27 d.

The post 100-metį nugyvenusi prieškario šaulė Anelė Sinickienė appeared first on Voruta.

Laura JANUŠAUSKAITĖ, Šalčininkų 1011-osios šaulių kuopos šaulė – skyriaus vadė, www.voruta.lt

Gruodžio 6-8 dienomis Turgelių „Aistuvos“ gimnazijoje vyko Šalčininkų 1011-osios šaulių kuopos trumpalaikė stovykla. Šioje stovykloje susirinko per 100 jaunųjų ir suaugusių šaulių, taip pat gausiai prisijungė Nepriklausomybės kovų šaulių kuopos šauliai. Stovykla tradiciškai prasidėjo kuopos vado vrš. Eimanto Tamulyno sveikinimo žodžiu ir Lietuvos valstybės himno giedojimu (kurį pagal mūsų tradiciją pradėjo vyriausiasis tuomet buvęs kuopos šaulys Arvydas Norkūnas). Po atidarymo šauliai įsikūrė, susiskirstė būriais ir prasidėjo stovyklos programa. Penktadienio vakarą šauliai išklausė teorinės paskaitos apie karo topografiją, kurią skaitė št. srž. Igoris Bartanovičius. Taip pat su vyr. srž. Genadijaus Matiušovo pagalba mokėsi, kaip kuo greičiau ir taisyklingiau susirikiuoti į vieną grandį pagal ūgį.

Antrąją stovyklos dieną, atsikėlę ir susitvarkę, visi šauliai lauke turėjo rytinę mankštą. Vėliau visi būriai, padedami instruktorių, išbandė topografijos žinias praktikoje. Kiekvienas šaulys turėjo parodyti, kaip moka orientuotis vietovėje bei kaip išmano žemėlapį. Po pietų jaunieji šauliai turėjo užpildyti apklausą apie jaunųjų šaulių veiklą mūsų kuopoje ir jaunojo šaulio kelio pasirinkimo motyvus. Vėliau mažiau pažengę jaunieji šauliai išėjo į mišką, o ten mokėsi kasti apkasus ir statyti būstus su palapinsiauste. Gavę naujų žinių ar pagilinę turimas grįžo į mokyklą mokytis nebylaus valdymo signalų. Po visų užduočių visi stovyklos dalyviai išklausė motyvuojančios šaulio Povilo Mockevičiaus paskaitos apie šaulio ir sajūno kelią. Po vakarienės stovyklautojai išklausė medikės Anželikos Veder paskaitos, kaip reikia suteikti pirmąją pagalbą. Taip pat užsiėmė komandinėmis rungtimis ir kitomis sportinėmis užduotimis. Vakaro pabaigoje, prieš miegą, mažesniųjų šaulių būriai mokėsi rikiuotės pagrindų.

Sekmadienio rytą atsikėlę, visi komandiškai stengėsi kuo kruopščiau sutvarkyti mokyklos patalpas. Stovyklos uždarymo ceremonijoje tradiciškai sugiedojome himną, išklausėme kuopos vado žodžio bei padėkos. Taip pat kuopos vadas apdovanojo labiausiai pasižymėjusius bei švenčiančius gimtadienį šaulius.

Per šią trumpą, bet labai turiningą stovyklą, šauliai išmoko daug naujo bei pagilino turimas žinias. Stovykla buvo kupina gražiausių emocijų, šypsenų bei iššūkių.

Dėkojame Šalčininkų r. Turgelių „Aistuvos“ gimnazijos administracijai už malonų priėmimą ir tikimės bendradarbiauti toliau.

The post Šaulių trumpalaikė stovykla „Įšalas 2019“ appeared first on Voruta.

Kasparo Žukausko nuotraukose užfiksuotos budėjimo postuose akimirkos

B.v.p. Kasparas ŽUKAUSKAS, Šalčininkų 1011-oji šaulių kuopa, Šalčininkai (Šalčininkų raj.), www.voruta.lt

Šį šventinį savaitgalį Lietuvos šaulių sąjunga, padėdama Lietuvos policijai, užtikrino saugias Šv. Velykas visų miestų gyventojams. Tokia plati operacija šauliams yra pirmoji ir tikrai įsimintiniausia.

Karaliaus Mindaugo (Vilniaus) 10-osios rinktinės šauliai, dar iki operacijos pradžios galvojo pavadinimą šiai operacijai. Iš daugumos siūlymų buvo pasirinktas „Naminuko“ pavadinimas. Tokia plataus masto operacija buvo vykdoma dėl Lietuvoje paskelbto karantino, norint išvengti daugiau Covid-19 protrūkio aukų ir užsikrėtimų. Šauliai su policija budėjo prie miestų ir miestelių įvažiavimų, tikrino vairuotojus, jų dokumentus, klausinėjo, kur vyksta, bei prašė jų įrodyti savo kelionės tikslą, kadangi įleidžiami į miestus buvo tik ten gyvenantys, turintys turto, kam būtina medicininė pagalba ir pan.

Mūsų Šalčininkų 1011-oji šaulių kuopa taip pat prisijungė prie operacijos „Naminukas“ ir daugiau kaip dvi paras nepertraukiamai budėjo su policija Šalčininkų mieste. Šalčininkų kuopos daugumą sudaro jaunieji šauliai, tačiau turime ir suaugusiųjų šaulių, kurie, rizikuodami savo sveikata ir aukodami šventinį savaitgalį, budėjo trijuose iš penkių postų.

Smagu paminėti, kad sulaukėme ir kitų Vilniaus kuopų pagalbos budėjimams šiame krašte. Šiame budėjime buvo patikrinta tikrai nemažai automobilių, iš kurių labai nedidelė dalis buvo apsukta atgal. Smagu matyti žmonių sąmoningumą ir supratingumą. Dauguma važiuojančių per postus važiuodavo į namus, į parduotuvę iš šalia esančių kaimų, arba veždavo medikamentus, maistą kaimynams ar artimiesiems, kurie, deja, patys maistu ar medikamentais dėl sveikatos problemų pasirūpinti nebegali.

Policijos pareigūnams bei šauliams buvo geranoriškai pateikiami dokumentai, maloniai bendraujama, o svarbiausia, didelių incidentų pavyko išvengti. Buvo gauti pranešimai dėl nedidelių incidentų, kurie problemų nesukėlė. Viename iš postų žmogus teigė, kad važiuoja žvejoti, tačiau policijos pareigūnams jo nepraleidus, bandė žodžiais išprovokuoti pareigūnus, tačiau, laimei, viskas baigėsi taikiai. Kitame poste buvo įtariama, kad pilietis vairavo neblaivus, kai tikrindami dokumentus policijos pareigūnai pastebėjo, kad vairuotojas jaudinasi ir šalia mėtosi tušti alkoholio buteliai. Patikrinus blaivumą, nustatyti nuliai ir vairuotojas paleistas. Tikrai džiaugiamės, kad žmonės išlieka sąmoningi ir važinėja blaivūs.

Taip pat svarbu paminėti, kad mūsų šauliai – kariai savanoriai, uoliai vykdė tarnybą Šalčininkų pasienio patikros poste ir Vilniaus oro uoste.

Taigi, savaitgalis praėjo Šalčininkų krašte sklandžiai ir be incidentų.

Dėkojame mūsų kuopos šauliams: Andriui Timofejevui, Mariui Arnastauskui, Igoriui Bartanovičiui, Tomui Bagdanavičiui, Kasparui Žukauskui, Birutei Tamulynaitei, Andželikai ir Eduardui Veder, Rimui Kukliui, Vytautui Garšvai, Vytautui Latonui, Erikui Sokolovui, Jelenai Tamulynienei, Mariui Rumiancevui, Nijolei Vislevskytei, Dariui Tovtikui, Maksimui Kovalčenko mūsų kuopos vadui Eimantui Tamulynui, iš Vilniaus atvykusiems šauliams, kurie padėjo budėti postuose, už paaukotą laiką ir pastangas užkirsti kelią ligos plitimui.

10 – sios šaulių rinktinės vadui Mindaugui Sakalauskui reiškiame labai didelę ir nuoširdžią padėką už triūsą ir rūpestį šios operacijos bei Covid-19 ligos protrūkio metu. Taip pat nuo 19 poste budėjusių šaulių gavome širdingas padėkas Vilniaus miesto 1 Policijos komisariatui už nuostabius pareigūnus, kurių dėka, budėjimas neprailgo ir buvo labai smagus. Taip pat dėkojame Šalčininkų policijos pareigūnams už pagalbą postuose ir visai Lietuvos policijai už jų atsidavimą ir pasiaukojimą dėl žmonių, kad visi liktume saugūs ir sveiki. Svarbu paminėti, kad šio budėjimo metu turėjome garbės – mus aplankė Lietuvos policijos departamento generalinis komisaras Renatas Požėla, kuris, tiek policininkams, tiek šauliams, negailėjo padėkos žodžių.

The post Operacija „Naminukas“, Šalčininkų 1011-oji šaulių kuopa, Lietuvos policija ir šv. Velykos appeared first on Voruta.

Kosto Ivanausko nuotraukos

Dr. Kostas Ivanauskas, šaulys, www.voruta.lt

Š. m. vasario 2 dieną LŠS X rinktinės šauliai paminėjo Balio Sruogos, asmens, kūrusio Šaulių sąjungą, 125-ąjį gimtadienį. Tądien keli šauliai sniegais atbrido prie brolio šaulio kapo Rasose, nukasė sniegus, pagerbė kuklios rikiuotės tylos minute, …. pasakė trumpus suseikėtus žodžius, ir kapo grunduluose šaltas vėjas liko virpenti šaulišką vėliavėlę.

Dalyvavo LŠS rinktinės vadas majoras Mindaugas Sakalauskas, Vilniaus kuopos vadas šaulys Kostas Ivanauskas (organizatorius), kuris,  minėdamas Sruogą bei jo nubrėžtus erdvėlaikius, su  filologu šauliu Vidmantu Petru Kuprevičiumi bando žvelgti kiek iš arčiau. Abu pašnekovu jungia tos pačios gimtosios šiaurės Lietuvos Mūšos –Nemunėlio lygumos, kur Vabala skuba į Tatulą, o šioji skleidžiasi Mūšon, na, o ši, juosdama Bauskės pilį, podraug su Nemunėliu, tampa Lielupe, Didžiąja upe Didžių vandenų derlingos upės įvaizdis galėtų būti nusakomas visas  Sruogos gyvenimas: žinomas ir nežinomas.             

K.I. Prieš 125-erius metus Baibokuose prie Vabalos gimė Balys Sruoga. Mažumai – šaulys, didžiumai – rašytojas ir poetas. Na, o mums, iš Vabalninko-Saločių-Nemunėlio Radviliškio lygumų kilusiems, žemietis…

V. P. K. Prof. Balys Sruoga buvo labai gilios erudicijos žmogus ir labai labai jautrios poetinės sielos, o vidinis gyvenimas nenusakomo subtilumo. Taip, Petrapilio, Maskvos, Miuncheno studiozas, mokytojas, šaulys, poetas, rašytojas, dramaturgas, vertėjas, publicistas, literatūros profesorius, literatūrologas, universiteto dėstytojas, teatrologas, teatrologijos pedagogas, menotyrininkas, filosofijos daktaras. Mums, žinoma, žemietis-kraštietis: ,,Grumstai snieguotam arime, – tarsi pakylančių varnėnų būrys.‘‘– tarsi savaime tokia eilutė sužimba, kai gimtinės laukais snieguotais skrieja žvilgsnis per langą autobuso. Ir Tautos Įkaitas Trečiajame Reiche.

K.I. „Okupanto kariuomenė gali užkariauti teritoriją, tačiau negali užkariauti ir palaužti vieningos tautos sąmonės ir siekių gyventi laisvai. Šią idėją jau XX amžiaus pradžioje Lietuvoje išpuoselėjo ir įgyvendino Vladas Putvinskis įkurdamas Lietuvos šaulių sąjungą. 1919 metais vokiečių kareiviams birželio 20-21 dienomis Šiauliuose nukovus ir sužeidus keletą Lietuvos kareivių, birželio 27 d. Vladas Putvinskis įstojo į Mato Šalčiaus steigiama „Plieno batalioną“, kuris ir tapo Lietuvos šaulių sąjungos pradžios tašku. Į pirmąsias steigiamos organizacijos rikiuotės ir šaudymo pratybas, kurios vyko Kauno Vytauto kalno aikštelėje, be Vlado Putvinskio ir Mato Šalčiaus dalyvaudavo Mikas Mikelkevičius, poetas Faustas Kirša, rašytojas Antanas Žukauskas-Vienuolis, profesorius Tadas Ivanauskas, advokatas Vladas Stašinskas, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, advokatas Rapolas Skipitis, rašytojas, profesorius Balys Sruoga ir kiti.

1919 m. rugpjūčio 8 d. buvo sušauktas susirinkimas dėl šaulių organizacijos įsteigimo. Steigiamasis susirinkimas įvyko rugpjūčio 20 d.,o Vladas Putvinskis buvo išrinktas LŠS pirmininku.

Tarp organizacijų turėjusių labai gerus santykius su LŠS buvo „Vilniui vaduoti sąjunga“. Organizacija įkurta 1925 metais. Jos kūrėjai buvo  V.Putvinskis, A. Žmuidzinavičius, M. Biržiška, B. Sruoga ir kiti. Ši organizacija palaikė mintį, kad netrukus bus imtasi veiksmų ir šauliai žygiuos atsiimti Vilniaus.“( Šaltinis S.Ignatavičius LŠS V.Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas).

V.P.K. Spalvinga žinutė. Savitai, savičiau atsiveria žmogaus gyvenimas, kai, tarsi netikėtai, apie žmogų prabyla jį pažinojusieji. Raštu, ar gyvai. Balį Sruogą 1987 metais Vilniaus pedagoginio instituto amfiteatrinėje auditorijoje, pradėdamas dėstyti senąją rusų literatūrą (tautosaka, bylinos, ,,Sakmė apie Igorio žygį‘‘…), paminėjo doc. dr. Stasys Paliulis, kai, nė neklaustas pasakė, jog slavistiką dėsto todėl, kad prof. Balys Sruoga jam pasakęs, jog to dabar  labai reikia. Kokis čia tas reikalingumas tautosakininkui iš Gedučių dėstyti lituanistams slavistines neįdomias tada senybes, buvo tikrai nesuprantama. Bet visai kitaip atrodo nuo tada, kai sužinojau, jog generolo leitenanto Kazio Ladigos (iš Gulbinėnų; kaip ir Tavo, Kostai, Mama iš tenai), kuri sovietai nužudė  Sol Ilecke (Orenburgo srityje) žmonos Stefanijos pavardė Paliulytė. Supranti, kad Sruoga jaunajam kaimynui (Savučiai nuo Baibokų ir 10 km nenutolę) taip patarė, žinodamas, kad komunaiciai nuo nacių skiriasi tik uniforma, nevalyvumu ir betvarke. Ateitininkės Stefanijos Paliulytės – Ladigienės bute Trakų gatvėje atokvėpį rasdavęs užsukęs besveikatis Balys Sruoga, Štuthofo lagerininkas, tautos įkaitas (iki 1946 metų, kolei Ladigienę sovietai ištrėmė į sovietinio konclagerio pragaro ratus). Aišku, kad toje, sakytum, savoje draugėje, buvo ne tik neatsargūs liežuviai, bet ir markuliai su markulėm, piktai stačiom ausim ir ciniškai salsva šypsena. Apgultis, greičiausia, slėgė Sruogą. Slėgė kolaborantų niekšystė: Sruoga net buvo rimtai užsimojęs tvot H. Korsakienei kumščiu (o juk šitosios mergautinė pavardė – Nastopkaitė, Jurgos Ivanauskaitės senelė).

K.I. Įkaitas už Tautą ,,Pajūrio kurorte‘‘…

V.P.K. Taikliai ir taupiai Štuthofo (dabar tai Štutovas) konclagerio laikus aprašo Juozas Stražickas: ,,Priešpiet tame pačiame kieme, kur jie laukė vakar, ,,senbuviai‘‘ išvydo grupę vilniečių. Vakaro patikrinime stovėjo rikiuotėje jau visi kartu – 46 vyrai. Tuo pačiu apdaru ir apavu. Tik veidai dar nepraradę raudonio, o kūnai fizinių galių: keturi – buvę generaliniai tarėjai, penki – profesoriai, keturi – gimnazijų direktoriai, trys – advokatai, du – kunigai, keletas mokytojų, karininkų, įstaigų darbuotojų, studentų. Pusė jų vienaip ar kitaip susiję su Pranu Germantu ir švietimo vadyba.

                      Gestapas Kaune įkaitus parinko  apgalvotai ir skrupulingai – pagal gyvenamąją vietą, profesiją ar užsiėmimą, pasaulėžiūrą, amžių. Buvę krikščionys demokratai ir tautininkai, valstiečiai liaudininkai ir socialdemokratai, katalikai, liuteronai, baptistai, ateitininkai ir skautai. Amžiumi vyriausias – Vladas Jurgutis, jam penkiasdešimt aštuoneri, jauniausias – Pilypas Žukauskas (Narutis), dvidešimt trejų studentas.

                      Visos Lietuvos vaizdinys, smūgis taip pat visai Lietuvai.‘‘ (kn.Pranas Meškauskas – Germantas. Įkaitas už tautą‘‘, p. 368).

K. I. Sukrečiantys žodžiai… O dar?…

V. P. K. Kitas asmeninis susidūrimas gyvai su Baliu Sruoga įvyko kalbantis Vytautu Makniu (skautu, teatrologu). Profesorius Balys Sruoga skaitė paskaitas gana nuobodžiai ir tyliai. Kas norėdavo išgirsti turiningą ir sisteminį akademišką pasakojimą, turėdavo sėstis arčiau ir įdėmiai klausytis. Tačiau profesorius, anot teatrologo Vytauto Maknio, būdavo visai kitoks, kai užkopdavo į „paukštinyčią“-palėpėje buvo teatrologijos seminaro patalpos. Tada Sruoga koją ant kojos tik šast, ir anekdotas, vienas kitas, sąmojinga pastaba, –ir visai kas kita, linksmas… Ne akademinis auditorijos. Čia priminė papilėną poetą K.Binkį. Jie abu, man atrodo, labai panašūs tuo savitu LDK pasienio charakteriu biržėnišku, bet taip pat – labai skirtingi.

Dar vienas susitikimas su Baliu Sruoga tai su jo knyga, kuri išleista Lenkijoje „Les Bogov“(liet. Dievų miškas), kurią galima pamatyti įžengus į Štuthofo koncentracijos stovyklos knygynėlyje, aplankyti baraką, kuriame buvo lietuvių tautos įkaitai, garbės kaliniai kapitonas Jonas Noreika – būsimasis Generolas Vėtra, Pranas Germantas, kun. Stasys Yla, Balys Sruoga ir kiti.

Grįžęs Sruoga buvo labai blogos sveikatos, tačiau nepaliovė rašyti,  ir išvažiavęs į Birštoną ilsėtis, atgauti jėgų, atsivežė rašomąją mašinėlę CORONA (nelinksmas sutapimas, deja), ir užbaigė savo rankraštį, kurį, nors ir kupiruotą, tebuvo išspausdintas Sruogai mirus. Dabar jau yra išleistas toks, koks buvo Balio Sruogos sumanytas romanas, ir kaip redaguotas buvęs, – yra išspausdinta.

Skaitant jo tekstus ir pamatai jo gyvenimą, prisimeni, kaip siekęs šviesos ir gėrio visai Lietuvai ir pasauliui.

Staiga jis turėjo baigti dienas grįžęs iš vieno konclagerio į kitą – sovietinį konclagerį – tik kad regimu būdu spygliuotos vielos nebuvo sovietų Lietuvoje. Sunkios buvo jo dienos-psichologiškai. Bet valia priešintis buvo nepalaužiama. Apie tai vis pagalvoju; valia priešintis yra pagrindas, kai žinai, kas esi. Profesorius habilituotas daktaras Vytautas Antanas Vitkauskas skaitė savo paskutinę paskaitą Vabalninko žemės ūkio technikume, o šiojo bibliotekininkė Dalia Liaukevičienė mus nuvežė į Baibokus: ant tvenkinio ledo kaip sniegenos žėrėjo Sruogų sodo obuoliai, vakarei žarai gaivaus šalčio tyloj blėstant tylėjom prieklėty apie didžią didaus žmogaus visatą.

K.I. Prof. Balį Sruogą sovietai palaidojo prie tautos kolaboranto Petro Cvirkos.

V.P. K. Žinoma, kad Cvirka buvo skundikas ir labai įskaudinęs rašytoją Kazį Jakubėną (ir ne tik). Gal ir sovietų toks ėjimas: šalia parsidavėlio palaidoti dorą Sruogą, ir tarsi sutepti (ar pakerštauti, kad nepavyko į Kolymos ,,pergalę‘‘ išsiųsti). Paradoksalu: antkapiai yra meno kūriniai su bareljefais, kartu šalia ir amžinai jų palaikai, ir, žmogau, atėjai, tai pamąstyti, kokią poziciją užimsi ir ginsi: tik atrodysi, ar BŪSI.

The post Šauliai paminėjo Balio Sruogos, kūrusio Šaulių sąjungą, 125-ąjį gimtadienį – „ne atrodęs, o atsakingai buvęs“ appeared first on Voruta.